Lietuvos futbolo federacija

Live your goals

Geriausia metų futbolininkė V. Neverdauskaitė: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto“

2015-12-10

Geriausia metų futbolininkė V. Neverdauskaitė: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto“

Vestina Neverdauskaitė ligšiol neatsigina sveikinimų po Lietuvos futbolo federacijos apdovanojimų renginio Belmonte, kuriame buvo pripažinta pačia geriausia 2015 metų Lietuvos futbolininke.

Šiemet gynėja iš Tauragės įspūdingai sužaidė Lietuvos moterų A lygoje, kurioje Šiaulių „Gintros-Universiteto" komanda iškovojo jau 11 šalies čempionių titulą iš eilės. V. Neverdauskaitė svariai prisidėjo prie Lietuvos nacionalinės rinktinės triumfo Baltijos taurės turnyre Estijoje.

Dabar V. Neverdauskaitė aktyviai įsitraukusi į Lietuvos moterų futbolo judėjimą bei yra kampanijos „Įgyvendink savo svajones" („Live Your Goals") ambasadorė, kartu su Greta Kaselyte ir Kamile Vaičiulaityte.

Užburianti savo optimizmu, trykštančia energija bei humoro jausmu, V. Neverdauskaitė pasidalino mintimis apie geriausios žaidėjos apdovanojimą, įsitraukimą į futbolą ir ateities tikslus.

- Pelnei geriausios metų Lietuvos futbolininkės vardą. Ar tikėjaisi būtent tokio įvertinimo? Kuris sveikinimas tau pasirodė originaliausias?

- Man įvertinimas vien tai, kad jau 4 metus iš eilės tampu Lietuvos čempione. Tačiau, kad tapsiu ir geriausia futbolininkė - buvau labai nustebus ir tikrai nesitikėjau.

Sveikinimai tikrai užplūdo, bet būtent iš tų žmonių, kurie nuolat mane palaikė ir manim tikėjo. Originaliausias tai buvo mano mamos - kadangi studijuoju ir sportuoju Šiauliuose, retai grįžtu į tėviškę Tauragę, ten mano pagrindiniai fanai šeima. Viskas prasidėjo nuo to, kad mama sumaišė apdovanojimų dienas, ji kitą dieną parašė žinutę, linkėdama sėkmės apdovanojimuose.

Labai juokiausi ir tą vakarą grįžau namo ir papasakojau, kad jie buvo vakar. Susigraudino mama, atsiprašė labai ir pradingusi kokiai valandėlei grįžo su gėlėmis ir tortu. Labai myliu ir vertinu savo šeimą, tai mano pagrindiniai fanai.

- Kaip su čempionių komanda šventėte po prizais aptekusio renginio? Kas dabar nusimato po lauko futbolo sezono uždarymo?

-  Paminėjom tikrai su trenksmu, buvo juoko ir ašarų bei staigmenų. Dar šiandien dalinamės įspūdžiais ir juokaujame prisiminus tą vakarą.

Dabartinių planų didelių neturime, tačiau ir per daug neatostogaujame, žaidžiame futbolą salėje, einame į sporto klubą, prie treniruoklių. Galima sakyti - šventinis laikotarpis. Taip pat sausio mėnesį laukia moterų A lygos uždarų patalpų čempionatas.

- Šiemet sulaukei dar daugiau sirgalių palaikymo dėl dalyvavimo šiemet startavusioje „Įgyvendink savo svajones" kampanijoje, kurios tikslas - įtraukti kuo daugiau mergaičių į futbolą. Kokie įspūdžiai po pirmųjų išvykų?

- Labai smagu būti išrinktai atstovauti tokiam puikiam projektui, kurio tikslas - vienyti merginas žaisti futbolą, domėtis juo bei skatinti kitus. Žinoma, kad viską atperka malonumas, „pasikrauni" labai teigiamų emocijų ir karmos taškų.

Stengiuosi mergaitėms būti pavyzdys, motyvuoti jas, papasakoti, kad futbolas - tai ne vien žaidimas, pasidalinti savo patirtimi ir, jeigu jos labai to norės ir sieks, bus tokios kaip aš ar net geresnės.

- Papasakok išsamiau, kas tave asmeniškai įtraukė į futbolą bei paskatino profesionaliai treniruotis? Nuo kada žaidi „Gintroje-Universitete"?

- Pradžioje to pastūmėjimo nebuvo, tiesiog turėjau draugę, kuri lankė futbolą ir sako: „Gal nori pamėginti". Man jau seniai labai patikdavo tos aprangos ir pats žaidimo stilius. Kieme žaisdavome su kamuoliu „žaidimą 21", kai reikia sumušti ant kojos futbolo kamuolį. Buvau to žaidimo entuziastė. Tačiau nuėjus į kelias treniruotes pamėginau ir labai patiko, pradėjau stengtis.

Patobulėjau išties greit, nes įdėdavau labai daug pastangų į treniruotes - eidavau ne tik pas mergaites, bet ir berniukus, kurie, aišku, noriai nepriėmė. Tai manęs nesulaikė. Buvo ir patyčių, bet tada man tai nerūpėjo, ėjau savo tikslo link.

Didelį indėlį davė mano pirmas treneris Bronius Kičas, jis visada mane palaikė ir motyvavo. Vėliau žaidžiant su kitų miestų komandomis pastebėjo Šiaulių treneris Rimantas Viktoravičius, kuris ir pasiūlė atvykti į Šiaulius ir žaisti už „Gintra-Universitetą". Man jau buvo paskutiniai mokslo metai, 12 klasė, todėl ir sutikau. Visada buvo mano mažytė svajonė patekti į šią komandą. Štai jau 4 metai sukako atstovaujant šiai komandai ir labai tuo didžiuojuosi.

Nuo pat pirmų susitikimų R. Viktoravičius man sakė, kad mane įsivaizduoja gynyboje. Joje ir esu įsitvirtinus ir labai tuo džiaugiuosi. Nors neneigsiu - kažkada galvojau, kad noriu būti puolėja. Aišku, laiko dar yra, gal teks kada pabuvoti ir ten.

- Kokia buvo aplinkinių reakcija į tavo užsibrėžimą tapti futbolininke? Kiek tavo draugų iš vaikystės patraukė taip pat į šią sporto šaką?

- Visų požiūris buvo stereotipinis, kad juk futbolą tai jau tik berniukai gali žaisti. Tačiau, kai pradėjau rimtai tuo užsiimti, pirmiausia šeima labai palaikė, tik vienintelis klausimas buvo „ar tikrai nori?". Prieš tai lankiau dar šokių ir dainavimo būrelius, pastarųjų teko atsisakyti, nes nesuspėdavau visur. Iš aplinkinių dar įvairių replikų susilaukdavau, tačiau palaipsniui tai dingo, visi palaikė.

Yra nemaža dalis žaidžiančių su kuriomis eidavau į treniruotes Tauragėje, taip pat pati komanda dar gyvuoja ir dabar Sigitos Bajorinaitės dėka.

- Iš savo patirties, ką galėtum patarti merginoms, kurios svajoja tapti pagrindine komandos gynybos atrama, kaip tu?

- Būti gynėjai nereikia išskirtinių charakterio savybių - viską lemia treneris, kokioje pozicijoje tavo vieta ir kur geriausiai pačiai sekasi. Aišku, jeigu kažką išskirti, tai tik drąsą, nes be vartininko tu esi paskutinis komandos žaidėjas, kuris gali lemti įvarčio buvimą.  Nors sakoma „gynyba prasideda nuo puolimo", tačiau, jeigu varžovai prieina prie gynybos, tu paskutinė viltis padėti komandai.

- Ką dažniausiai veiki laisvu nuo sporto metu? Be kurių hobių neįsivaizduoji savo gyvenimo?

- Visų pirma, neįsivaizduoju savo gyvenimo bendrai be sporto, o antra - be futbolo. Laisvalaikiu gal leidžiu sau pailsėti nuo paties futbolo ir užsiimu kitu sportu, mėgstu pabėgioti su šunimi, pasilepinti SPA malonumais, taip pat būti su savo artimaisiais ir draugais. Visgi kartais to laisvalaikio nebūna, nes būna numatytos rungtynės.

- 2014 metais kartu su „Gintra-Universitetu" sukūrėte istoriją, pasiekus UEFA Čempionų lygo aštuntfinalį. Tada savo optimizmu ir įspūdingu žaidimu suvienijote futbolo sirgalius. Ko iš jūsų pavyzdžio galėtų perimti vyrų klubai, kad pademonstruotų kažką panašaus europinėje arenoje?

- Visų pirma tikėjimo - jeigu tu nematysi vizijos, netikėsi, kad tai įmanoma, taip ir neįvyks. Labai didelę įtaką turėjo pati komandos sudėtis ir atmosfera, kaip niekad buvom vieningos. Labai motyvavom ir palaikėm viena kitą sunkiausiais momentais. Prie viso šito žygio prisidėjo ir fanai, kurie palaikė mus, džiaugėsi mumis, kad ir koks buvo rezultatas.

Pradžioje, kai sužinojome kokios laukė komandos, buvome šiek tiek nuliūdusios. Tačiau treneriai, kurie mus rengė ir ruošė šiam UEFA turnyrui, neleido nė minutės galvoti apie tai. Kai pamatėme, jog galime laimėti, išsisklaidė visos abejonės ir darėme tai, ką sugebame geriausiai, negalvodamos apie pasekmes.

- Esi kartą pasakiusi, kad pati norėtum suburti visą futbolo komandą. Vis dar neatsisakai šios drąsios idėjos įgyvendinimo?

- Žinoma, juk galima kurti viziją, iki kurios eitumei mažais žingsneliais. Dabar jau dirbu trenere ir turiu suburti merginų futbolo komandą. Treniruoju aš ir kita jauna trenerė, mano komandos narė Tatjana Veržbickaja. Abi dirbame su ta pačia komanda ir esame vienintelės moterys Šiauliuose, dirbančios futbolo trenerėmis.

- Tave domintų greita galimybė žaisti užsienio klube? Galbūt norėtum išvykti į Italiją, kur žaidžia tavo draugė vartininkė Greta Kaselytė?

- Šios galimybės niekada neatmečiau ir neatmetu. Norėčiau paragauti, kaip aš sakau, „legionierės duonos", o žaisti su Greta Kaselyte vienoje komandoje užsienyje būtų išties labai smagu - visgi savas žmogus šalia, būtų drąsiau.

Manau, išvykus ir viena išgyvenčiau, viskas su laiku išmokstama, o futbolo kalba tik viena. Jį galima žaisti ir net nekalbėti, svarbu jausti.

- Tavo mėgstamiausios futbolo komandos ir žaidėjai?

- Konkrečiai žaidėjos išsirinkusi neturiu, tačiau domiuosi moterų futbolu. Palaikau žaidėją Martą ir Alex Morgan - dvi mano favoritės.

Kalbant apie klubus, pirmiausia palaikau ir vyrų nacionalinę rinktinę, esu patriotė. Tačiau turiu ir mėgstamą užsienio komandą - tai FC „Barcelona". Jie vieni mano favoritų su gražiu taktišku ir technišku žaidimu, kurio galima ir pasimokyti.

Kalbino Robertas Každanas/LFF.lt

 

Susijusios naujienos