“Gintra-Universitetas” dienoraštis: išvyka į Veksfordą: sklandus išvykimas, Laetitios nuostaba, internacionalinė kalba ir „įkliuvęs“ treneris
Kelionės pradžia. 10 val. 15 min. prie Šiaulių miesto savivaldybės stadiono jau buriuojasi „Gintros-Universiteto“ komandos žaidėjos, treneriai ir personalas. Pagal numatytą grafiką jau už penkiolikos minučių turėtų pajudėti autobusas, kurio vairuotojas visus veš į Kauno oro uostą, iš kurio lauks skrydis į Airiją, jeigu tiksliau į Šanono oro uostą, o iš jo dar teks pasivėžinti autobusu – tam, kad būtų pasiektas galutinis tikslas Veksfordo miestas ir jame esantis viešbutis reikės paaukoti dar pusketvirtos valandos. Visi pozityviomis nuotaikomis, tačiau nerimastingai laukia kelionės pradžios. Kelionės, kuri ilgai laukta, kuriai buvo nuosekliai ir intensyviai ruoštasi ištisus du mėnesius ir kuri kol kas yra neabejotinai reikšmingiausias įvykis šį sezoną.
Sklandu. 10 val. 30 min sportiniai krepšiai, lagaminai ir kuprinės jau rado savo vietas, o autobusas pajudėjo. Dar vienas didelis džiaugsmas – panašu, kad niekas nieko nepamiršo, todėl „į pliusą“ paskaičiuotas laikas bus išnaudotas ramiam sustojimui kavos. Keletas fotoaparato blyksčių ir keli filmavimo kameros intarpai įamžino kelionės pradžią. Juose – tik rimčiausių iššūkių laukiantys entuziastingi ir pozityviai nusiteikę veidai.
Oro uostas. Kauno oro uostas pasiektas pagal planą. Vairuotojas tradiciškai ragina paskubėti išsiimti krepšius, nes: „stovėti ilgai čia negalima“. Nepaisant dirbtino streso visi be didesnių rūpesčių išsikelia savo daiktus ir sklandžiai pajuda oro uosto patikros postų link. Nutarėme įsiamžinti prie oro uosto įėjimo, kad nuotaikingai pažymėtume kelionės pradžią. Tuomet buvo užfiksuota dienos reakcija. Lengvu atsipalaidavimu pasižyminti Laetitia Chapeh-Yimga pakėlė galvą nuo mobiliojo telefono ir kiek pasimetusi aplinkoje paklausė: „Kur mes? Ar tai oro uostas? Dar neteko matyti nieko panašaus“, – nuostabą dėl Kauno oro uosto kompaktiškumo reiškė „Gintros-Universiteto“ gynėja. Belaukiant skrydžio pastebėjome, kad kai kurios merginos į Airiją nusprendė vežtis ir savo antrąsias puses. Iš sportinių krepšių ir kuprinių vienas po kito pradėjo lįsti pliušiniai merginų draugužiai (-ės). Tikimės, kad viešbučio administracija kompaniją priims už tą pačią kainą.
Patikros problemos – tik treneriui. Nors dažnu atveju patikros procedūros būna ne itin malonios, užtrunka ilgokai, o žinant, jog komandoje yra ir legionierių reikia būti nusiteikus, kad procedūra gali būti ir įkyriai nuobodi. Žinoma, tai svarbūs ir būtini žingsniai saugumo atžvilgiu, todėl natūraliai stojame į eilutę ir pro patikros postą einame kaip įprasta išsiėmę kompiuterius, įvairią įrangą ir kitus metalinius daiktus. Eilutė juda pakankamai greitai, o visos patikros istorijos kulminacija tampa vyriausiojo trenerio Rimanto Viktoravičiaus apžiūra. Nesėkmingo praėjimo pro patikros postą metu treneris „supypsėjo“. Paaiškėjo, kad reikės nusiauti batus. Vienomis kojinėmis sėkmingai įveikęs šį barjerą treneris neišvengė ir „šiltų“ apsaugos darbuotojo prisilietimų. Buvo aišku, kad toks reginys merginoms tikrai nepraslys pro akis, kurios čia pat trenerį apdovanojo šmaikščiomis replikomis.
Internacionalinė kalba. „Gintros-Universiteto“ komandoje – nemažai skirtingų tautybių asmenybių. Kaip ir įprasta stengiamasi prisitaikyti prie daugumos, tačiau faktas vienas – siekiant bendrauti kiekvienam su kiekvienu ir visiems su visais svarbu mokėti bendrauti visomis kalbomis, arba dar geriau viena – ją komandoje vadiname internacionaline. Ilgametė komandos legionierė Ana Alekperova kasdienybėje bendrauja rusiškai, tačiau komunikuodama su lietuvėmis arba kitomis legionierėmis viename sakinyje panaudoja trijų kalbų mišinį – lėktuve pasigirsta klausimas „Što nada this berniukas?“. Klausiamajai – viskas aišku, pasigirsta atsakymas: „turbūt na toilet“. Pagrindinius, bazinius kiekvienos kalbos žodžius stengiasi išmokti kiekvienas komandos narys. Net ir balkanų kalbos mūsų komandoje nebeskamba svetimai – ja dažnai komunikuojančius galime girdėti vartininkų trenerį kroatą Bosko Lučičių, jo tautietę Aną Jelenčič bei serbę Jovaną Milinkovič. Nenustebkite, jeigu ateityje išgirsite ir Vestiną Neverdauskaitę ar Gretą Kaselytę prabylančias serbiškai.
Oro permainos. Pasiekėme Airiją. Tradiciškai keliautojai džiaugsmingai aplodismentais padėkojo už saugų nusileidimą, o vos išlipus iš lėktuvo pajutome kardinalias oro permainas – sausą ir saulėtą Lietuvos orą iškeitėme į drėgną ir vėsų Airijos klimatą. Atrankos turnyro šeimininkų Veksfordo „Youths“ klubo atstovas pasitiko komanda Šanono oro uoste ir „pradžiugino“, jog po trijų su puse valandos kelionės lėktuvu mūsų dar laukia ne ką trumpesnė kelionė autobusu. Atsisukame laikrodžius dvi valandas atgal, prisideriname prie airiško laiko ir autobuse skambant lietuviškoms dainoms kaire kelio puse riedame viešbučio link.
Viešbutis. Po ilgesnės nei planuota kelionės – galutinis tikslas pagaliau pasiektas. Veidai jau nebe tokie energingi ir pozityvūs kaip ryte, tačiau apgyvendinimo sąlygos nuteikia maloniai. Komfortabilūs apartamentai pasižymintis erdviais koridoriais išsiskiria ir savo unikaliu išplanavimu. Tiesa, koridoriai, kuriuose nėra jokių sienų ir švilpauja airiški vėjai vakare nėra jau tokie jaukūs. Ko gero viešbučio labirintais verčiau mėgautis dieną, o vakarais mieliau leisti laiką patogiai įrengtuose kambariuose. Vis tik į Veksfordą „Gintra-Universitetas“ atvyko ne poilsinei kelionei, todėl esant palankioms sąlygoms (kol kas) belieka koncentruotis į treniruočių ir rungtynių maratoną.
Primename, kad pirmosios „Gintros-Universiteto“ rungtynės UEFA atrankos turnyre įvyks antradienį, rugpjūčio 23 dieną. Mūsiškių varžovėmis bus „ARF Criuleni“ ekipa iš Moldovos.
