Pasibaigus Lietuvos moterų A lygos sezonui, lapkritį čempionato treneriai išrinko geriausias šio sezono žaidėjas, kurioms prizus įteiks Lietuvos moterų futbolo asociacija.
Pirmąja laureate tapo Indrė Venskevičiūtė, Šiaulių „Gintros-Universiteto“ komandos vartininkė. 1991 metų gimimo telšietė pirmąkart pelnė šią nominaciją ir pasidalino savo įspūdžiais apie futbolininkės kelią.
– Kada susidomėjai futbolu bei kas paskatino reguliariai treniruotis?
– Futbolu susidomėjau nuo pat mažens, tačiau reguliariai pradėjau žaisti tik 12 metų, nes tuo metu, lankiau krepšinio treniruotes. Pirmasis mano treneris buvo mano pusbrolis, Egidijus Vaitkus, kuris atvedė mane į šį sportą, kuriame vis dar esu. Telšiuose turėjau tris trenerius. Pirmasis treneris buvo Leonas Dunauskas, antrasis Vijūnas Vasiliauskas ir trečiasis Antanas Rubys.
– Kodėl pasirinkai būtent vartininkės poziciją? Ar turi vartininkų-autoritetų?
– Vartininkės pozicijos nesirinkau, tiesiog treneris pastebėjo, jog esu aukšta, turiu greitą reakciją, pabandžiau žaisti šioje pozicijoje, tai joje ir likau. Šiuo metu vartininko autoriteto neturiu, vaikystėje juo buvo Petr Čech.
– Ką tau reiškia būti pripažintai geriausia A lygos vartininke?
– Asmeniškai man būti pripažintai geriausiai lygos vartininkei reiškia visų trenerių pripažinimą. Tikslo ja tapti neturėjau, tiesiog buvo komandinis tikslas prasileisti kuo mažiau įvarčių į savus vartus. Tai ir padarėme, gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl tapau geriausia A lygos vartininke.
– Kiek kartų per savaitę treniruojasi „Gintros-Universiteto“ komanda ir kokie pratimai dažniausiai taikomi? Kas yra atsakingas už vartininkių paruošimą?
– Gintra-Universitetas“ treniruojasi 5 kartus per savaitę. Jeigu kalbant bendrai apie komandą, tai pratimai yra įvairūs: technikos ir taktikos tobulinimas, fizinio pasirengimo gerinimai ir taip toliau. Šiuo metu vartininkų trenerio neturime, todėl dirbu individualiai.
– Kurios šio sezono rungtynės tau pasirodė sunkiausios?
– Man sunkiausios buvo paskutinės antro rato rungtynės prieš Kauno „LSU-Žaros“ ekipą, nes varžovės atkakliai norėjo įmušti mums įvartį, teko ne kartą gelbėti savus vartus. Laimėjom tada 5:0.“
– Šiame sezone praleidai tik vieną įvartį – Kaune žaidžiant prieš „LSU-Žarą“, tačiau laimėjote 4:1. Ar norėtum kažką perduoti Rimantei Kunickaitei?
– Rimantėle, tikėtis nesitikėjau, bet kaip įspyrei, nenustebau! Laukiu daugiau tokių matematinių smūgių iš tavęs, kitame sezone.
– Ne visos čempionato ekipos gali pasigirti puikiomis sąlygomis dėl futbolo stadionų ir finansinės situacijos – tavo nuomone, kokia yra pagrindinė lietuvių motyvacija žaisti futbolą?
– Futbolas yra tokia sporto šaka, kurią galima žaisti bet kur ir bet kada, jai nereikia itin gerų sąlygų, tiesiog kamuolio ir draugų kompanijos. Paneigčiau stereotipą, kad A ir I lygos yra žaidžiamos „iš idėjos“, nes jei būtų dėl to žaidžiama, nemanau, kad būtų tiek daug komandų jose.
– Be futbolo, kokie yra tavo didžiausi pomėgiai bei ką studijuoji?
– Mano didžiausi pomėgiai yra keliauti, gilintis į savo specialybės naujausiais žinias. Šiuo metu studijuoju magistro laipsnį LSMU pagal programą „Sveikatinimas ir reabilitacija“ – sporto kineziterapiją ir taip pat dirbu Šiaulių sporto medicinos centre, kineziterapeute. Viskas yra suderinama, kai nori, atrandi laisvo laiko viskam.
Ačiū už pokalbį!
Kalbino Robertas Každanas, Ievos Markūnaitės nuotr.