Futbolas – ne tik vyrų sporto šaka. Intriguojančias dvikovas ir aistras aikštėje puikiai kuria ir moterys. Tai įrodė ir jonavietė, Vilniaus moterų futbolo akademijos „Žalgiris“ žaidėja Kotryna Kulbytė.
Viena – tarp berniukų
– Trumpai papasakokite apie save.
– Gimiau ir užaugau Jonavoje, tačiau šiuo metu gyvenu Vilniuje. Studijavau Mykolo Romerio universitete, neseniai išsilaikiau UEFA B futbolo trenerio licenciją. Šiuo metu visas mano gyvenimas sukasi aplink šį sportą – dirbu mergaičių trenere futbolo akademijoje „Bitė“, „Baltijos futbolo akademijoje“ – berniukų trenere ir dar Lietuvos merginų futbolo rinktinėje, pati žaidžiu Vilniaus moterų futbolo akademijoje „Žalgiris“. Tad futbolas, kaip sakau, ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei – 24 valandas per parą.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado ši sporto šaka?
– Sportas mane lydi nuo pat mažens. Kartais net juokauju, kad sporto klube pas tėtį (jis – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro bokso treneris Ramūnas Kulbis) ir užaugau. Išbandžiau daug įvairiausių užsiėmimų – šokius, dainavimą, plaukimą, floristiką ir kitus. Vienu metu lankydavau po du ar net tris būrelius ir vis tiek nenustygdavau vietoje.
Paauglystėje su drauge labai norėjome žaisti futbolą, tačiau Jonavos kūno kultūros ir sporto centre mergaičių komandos nebuvo. Mums pasakė, jeigu surinktume norinčias žaisti, tuomet skirtų trenerį. Žinoma, mes taip ir padarėme. Kažkurį laiką treniravomės, tačiau netrukus komanda iširo, bet man noras žaisti futbolą tik augo. Tad pradinis taškas futbole buvo tuomet, kai mane, penkiolikmetę, treneris Vytautas Stanevičius pakvietė prisijungti prie metais jaunesnių berniukų. Taigi atėjau, pabandžiau ir daugiau nebeišėjau. Su šia komanda užaugau, treniravausi iki tol, kol teko palikti gimtąjį miestą. Nors buvo visko – ir džiaugsmo, ir smagių akimirkų, ir nesutarimų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad šis treneris ir komanda privertė mane įsimylėti futbolą.
Atvykusi į Vilnių pradėjau žaisti „Žalgirio“ ekipoje, joje rungtyniauju iki šiol. Taip pat atstovavau visoms jaunimo futbolo rinktinėms: Lietuvos merginų U-17 ir U-19, buvau Nacionalinės moterų futbolo rinktinės kandidatė.
– Kokių jausmų patiriate aikštėje?
– Kai įžengiu į aikštę, nesvarbu, ar tai būtų rungtynės, treniruotė ar tiesiog laisvas laikas su kamuoliu, pamirštu visas bėdas, pasaulis aplink tarsi išnyksta. Smagu rungtyniauti, įvykdyti sau iškeltus tikslus, suprasti, kur turi pasitempti, o kelionėse į įvairius turnyrus – susipažinti su kitais žmonėmis. Futbolas nėra tik 90 minučių sportas.
Veiklos netrūksta
– Papasakokite apie trenerės darbą.
– Šį rudenį startavo naujas projektas „Bitės“, skirtas mergaičių futbolui populiarinti, aktyviam judėjimui skatinti. Smagu matyti, kad mergaitės nori žaisti futbolą, kad jauni tėvai labai noriai leidžia joms tai daryti, nėra kažkokių stereotipų ar nusistatymų. Su jauniausiomis „bitutėmis“ (vienai jų tik treji) daugiausia žaidžiame žaidimus, į kuriuos įkomponuoti tam tikri futbolo elementai, o su vyresnėmis, žinoma, darbas vyksta rimčiau, tačiau nepamirštant pagrindinio dalyko – džiaugsmo.
– Esate „Žalgirio“ žaidėja. Kokie jūsų komandos laimėjimai?
– Šie metai mums buvo nelengvi – didelė žaidėjų rotacija, gan banguotas sezonas, pasikeitęs žaidimo stilius, tad viso to galutinis rezultatas – tik ketvirtoji vieta Lietuvoje. Tačiau tai tik laikina stotelė – prieš sezoną prisijungus naujam treneriui, pakeitėme žaidimo stilių, dirbame kryptingai, tikime tuo, ką darome, tačiau rezultatai neateina staiga, reikia kantrybės. Su šia komanda esame tapusios Lietuvos moterų futbolo A lygos čempionato bronzos laimėtojomis, Lietuvos futbolo taurės bei uždarų patalpų (salės futbolo) prizininkėmis. Komandos siekiai žinoma maksimalūs – kilti aukštyn, trečia vieta mūsų jau nebetenkina.
– Kokį Lietuvos moterų futbolą matote?
– Matau kaip terpę, kurią galima intensyviai vystyti. Yra tikrai nemažai entuziastingų merginų, kurios realizuoja save futbole.
– Esate judėjimo „Moterys už futbolą“ atstovė. Kas tai?
– „Moterys už futbolą“ yra bendraminčių judėjimas, kuris gimė siekiant paneigti visuomenėje vis dar egzistuojančius stereotipus apie futbolą žaidžiančias merginas ir burti moterų futbolo gerbėjų bendruomenę. Norime į futbolą pažvelgti kitaip, nes tai ne tik profesionalus sportas, bet ir gyvenimo būdas, laisvalaikio praleidimo forma, pramoga. Tai – ne tik du kėliniai stadione, tai – grožis, mada, sveikata, mitybos ypatumai, gyvenimo būdas, įdomūs žmonės, emocijos. Šis judėjimas svarbus tuo, kad yra prieinamas visiems, nesvarbus nei amžius, nei fizinės galimybės.
Palaiko „Lietavą“
– Už kokią futbolo komandą sergate?
– Pastaraisiais metais neturiu vienos palaikomos komandos, stebiu Madrido „Atletico“, FC „Barcelona“, „Manchester City“ bei „Leicester City“ žaidimą.
Žinoma, palaikau Jonavos „Lietavos“ komandą. Kai gimtajame mieste, visada stengiuosi užsukti į rungtynes. Nemažą dalį šios komandos sudaro vaikinai, su kuriais užaugau, su kuriais žengiau pirmuosius futbolo žingsnius.
– Ne kiekviena mergina ryžtųsi šiam sportui. Kokių savybių reikia?
– Turbūt pagrindinė savybė yra komandiškumas. Jeigu žmogus nėra linkęs dirbti komandoje, jam futbole bus sunku. Žinoma, reikia fizinių, psichologinių savybių, bet kadangi tikiu darbu, o ne talentu, tad viską išsiugdyti ir pasiekti įmanoma.
– Ar požiūris į futbolą žaidžiančias moteris keičiasi?
– Negaliu sakyti, kad jos tampa lygiavertėmis, tačiau požiūris tikrai keičiasi į gera. Jeigu anksčiau galėdavai sulaukti replikų ar nuostabos, dabar tai – retas atvejis. Bet egzistuoja diskriminacija trenerėms moterims. Yra susidaręs požiūris, kad tu gali būti šokių ar aerobikos trenere, bet jokiu būdu nekelk kojos į berniukų komandą. Žmogaus žinios nepriklauso nuo jo lyties. Jei moteris yra gera specialistė, ji niekuo nenusileidžia vyrui, o galbūt netgi ir pralenkia jį. Aš manau, kad apskritai nėra ir negali būti tokio skirstymo į tai, kas „vyriška“, o kas „moteriška“.
– Kaip padidinti žiniasklaidos dėmesį moterų sportui?
– Jei moterų sportui būtų skiriamas didesnis dėmesys, visuomenės požiūris pasikeistų, jaunoms mergaitėms atsirastų sektinų pavyzdžių. Kadangi dabar visur eskaluojamos išpuoselėtos išvaizdos žvaigždės, mergaičių siekiamybė yra tapti panašiomis į jas. Jei žurnalistai daugiau kalbėtų apie moterų sportą, gal jos siektų būti perspektyviomis atletėmis ir garsintų šalį? O galbūt tiesiog užsiimtų aktyvia, sveikatai naudinga veikla?
– Gal turite svajonių, susijusių su futbolu?
– Žinoma, yra ne tik svajonių, bet ir tikslų, kurie stumia į priekį ir neleidžia sustoti. Tik palikime juos paslaptyje, tegul rezultatai ateityje patys kalbės už save.
