Naujausiu Lietuvos futbolo tinklalaidės „Football O‘clock“ svečiu tapo FC „Hegelmann“ komandos kapitonas ir nacionalinės rinktinės žaidėjas Vilius Armanavičius. Visą gyvenimą futbolą žaidžiantis kaunietis turėjo įveikti nemažai iššūkių, kol pravėrė nacionalinės rinktinės duris, o pokalbio metu atskleidė, su kokiais išmėginimais jam teko susidurti.
Pirmasis treneris ir nestandartiniai jo metodai
Nacionalinės rinktinės saugas futbolą lankyti pradėjo būdamas vos penkerių metų, o bene didžiausią įspūdį jam paliko treniruotės pas trenerį Nikodemą Sujetovą. Kaip prisimena pats žaidėjas, būtent šis treneris labai prisidėjo prie bendro jaunųjų futbolininkų ugdymo, įskiepijo vyriškumą ir maksimalizmo siekimą.
„Mano pirmas treneris N. Sujetovas – jis mus ne tik futbolininkais ugdė, bet bendrai ugdė kaip žmones. Gal dabar juokingai skambės, bet prieš rungtynes jis mums apie saulės sistemą pasakodavo, apie žmogaus kūną pasakodavo, apšviesdavo mus įvairiomis temomis, protingas žmogus ir daug ką norėdavo mums perteikti bei paaiškinti. Kiek tada lankė vaikinų ir kiek iš jų žaidžia – tai keli kokie užaugo, tai treneris viską darė teisingai. Jis mus ugdė kaip vyrus – pavyzdžiui, siekiant užgrūdinti charakterį mes imtyniaudavome.
Buvo etapas, kai treniruočių metu treneris neduodavo atsigerti, nes sakydavo, jog per rungtynes niekas atsigerti neduos. Pas jį buvo tvarka, kietai auklėjo mus.
Gal kažkas sakys, kad kaip jis mus ugdė – nesąmonė, galbūt, aš nesu treneris, bet mano suvokimu, jis mums davė tokią pradžią vyriškumui“, – prisiminimais dalinosi „Hegelmann“ kapitonas.
Sunkiausias gyvenimo etapas ir dvejonės dėl ateities
Po Nacionalinės futbolo akademijos V. Armanavičius susidūrė su realybe – mažas susidomėjimas iš klubų, jaunos šeimos problemos ir pinigų trūkumas. Todėl „Hegelmann“ kapitonas aukodamasis bandė suspėti visur – ir dirbti, ir sportuoti, ir praleisti laiką su žmona.
„Buvo labai sunku. Keldavausi dirbti, dirbau statybose, tai pats supranti – nelengva. Po darbo vakarais eidavau į treniruotes, o dar kokią nesąmonę sugalvojau… Pakvietė žaisti salės futbolą. Lauko futbole mes trečiadieniais nesitreniruodavome, būdavo laisva diena, man kažkas susisuko, tai tą laisvadienį treniruodavausi su „Vyčiu“. Ir taip tas kūnas pervargęs, neįsivaizduoji…
Būdavo treniruotėse, kad vėluodavau iš darbo atvykti – visada stengiausi kuo daugiau padirbti, tai pietus pavalgai, prieš treniruotę alkanas – įbėgdavau į maniežo sandėliuką, paimdavau batonėlį ir bevalgydamas bėgau treniruotis su kitais. Atsimenu treneris Artūras Ramoška kelis kartus sakė net nedaryti treniruotės. Kai šitą momentą praėjau, galvoju, kad dabar galiu viską. Dabar būna jaunimas man sako – „va, čia tu kiekvieną dieną salėje, kaip tu nepavargsti?“, o aš sakau – jūs nežinote, kas yra pavargti.
Atsikeli ryte, eini į darbą, į treniruotę, grįžti namo – dar su žmona reikia pabūti, pasišnekėti. Būdavo kalbu su žmona ir užmiegu, šneku ir nusišneku, smegenys jau ten kažkur toli. Bet čia dar nieko, dukrytė dar nebuvo gimusi. Kai gimė – tai buvo didžiausia gyvenimo laimė, bet būdavo sunku, nes padėdavau žmonai ir naktį.
Atsikeldavau ryte su pirmu žadintuvu, atsisėsdavau ant lovos krašto ir galvodavau – kas čia dabar per gyvenimas? Tada, kol eini iki dušo, nusiprausi, susitvarkai ir pramuša po to. Buvo toks momentas ir reikėjo jį praeiti“, – pasakojo V. Armanavičius.
Debiutas rinktinėje ir įsiminęs vaizdas Turkijoje
Į savo pirmąją treniruočių stovyklą kaunietis važiavo kartu su bičiuliu bei rinktinės gynėju Martynu Dapkumi. Kaip prisimena futbolininkas, jaudulio ar baimės nebuvo, nes didžioji dalis žaidėjų – pažįstami.
„Rinktinėje aš nepažinojau F. Černycho, A. Novikovo, B. Šetkaus, B. Šatkaus – žaidėjų, kurie žaidžia užsienyje. Tie, kas žaidžia Lietuvoje – aš su puse jų augęs, keli vyresni, bet vis tiek pažįstami. Rinktinėje nėra kažkoks svetimų vilkų būrys, kur tave įmetė ir jie dabar tave bandys suėsti. Jie irgi nori tave kuo geriau priimti, nes kuo lengviau tu įsiliesi į kolektyvą, nuo to bus visiems geriau“, – kalbėjo V. Armanavičius.
Po rinktinių lango, kuomet V. Armanavičius iš arti pamatė kitokį futbolą ir stipresnius varžovus, suprato, kad reikia stengtis dar labiau, norint būti konkurencingam jų fone.
„Kai pamačiau lygių skirtumą, stadionus ir kai po Airijos grįžau ant sintetinio maniežo – yra skirtumas. Kai žaidėme prieš Turkiją, žiūriu ir matau – žiauriai geri žaidėjai, didžiulis atotrūkis tarp mūsų. Kai grįžau į Lietuvą, galvojau, be šansų – toks didelis tas skirtumas. Bet tada vėl tu save užkuri, jeigu aš dar laiptelį palipsiu, kažką patobulinsiu, žingsnis po žingsnio… Nesakau, kad ten eisi kaip lygūs su lygiu, bet tu pats jau būsi geresnis.
Po rungtynių Turkijoje su Augustinu Klimavičiumi išėjome pasivaikščioti pajūriu ir netyčia priėjome turkų viešbutį. Kokie ten jau mūsų automobiliai – tokie, ir pamatėme į kokius automobilius lipa turkai. Naujausi „Mercedes“. Pažiūrėjome iš šono – yra dėl ko stengtis. Reikia nepamiršti, kad jie irgi futbolą žaidžia, tik daro tai geriau. Gal aš tiek ir nepasieksiu, bet kažkiek geriau – tikrai galiu“, – teigė V. Armanavičius.
Dar daugiau V. Armanavičiaus prisiminimų, išgyvenimų ir istorijų išgirsite tinklalaidėje „Football O‘clock“.
