Minėdami Lietuvos olimpinio judėjimo šimtmetį, dalinamės Gedimino Kalinausko parengta publikacija apie Lietuvos vyrų futbolo rinktinės dalyvavimo istoriją 1924 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.
Originalus straipsnis buvo pirmąkart publikuotas laikraščio „Sportas“ priede „Futbolas: 7 dienos“, nr. 28 ir 29.
***
Pirmieji Lietuvos olimpiečiai – futbolininkai
Mūsų sporto istorijoje yra daug ryškių puslapių. Turime nemažą būrį pasaulio, olimpinių ir Europos čempionų bei prizininkų. Tačiau dabar sunku net įsivaizduoti, kad viso sportinio sąjūdžio pradininkai buvo futbolininkai, pirmieji nutiesę kelius ir į didžiausius sporto forumus – olimpines žaidynes.
Vienam reikšmingiausių mūsų sporto istorijoje įvykių – olimpiniam debiutui – gegužės 25 d. sukako 100 metų.
Ankstesnių jubiliejų progomis spaudoje ir įvairiuose leidiniuose buvo jau nemažai rašyta. Tačiau pro daugelio istorikų akis prasprūdo daug svarbių dalykų, kuriuose būtina įamžinti futbolo istorijoje. Taigi, šį kartą daugiau dėmesio dar kai kuriems neviešintiems dokumentams vei svarbiausiems Lietuvos ir Šveicarijos rinktinių rungtynių momentams.
Dar 1923 m. lapkričio 25 d. išėjusiame pirmajame „Sporto“ žurnalo numetyje buvo akcentuojama: „Visi mes gerai žinome, kokį sunkų laiką gyvena mūsų sportas. Tuo metu, kai kitos tautos siunčia savo geriausius sportininkus į Pasaulinę olimpiadą Paryžiuje – mes, lietuviai, tik turime juos lydėti mintimis ir laukti dar 4 metus iki sekančios olimpiados. Kodėl? Nejaugi mes neturime geri išsilavinusių futbolininkų, basketbolisčių, laun-tenisininkų ir t. t.? Galop, jei mūsų sportininkai dar negali konkuruoti su senais olimpiečiais, tai vis būtų progos pasižiūrėti ir pasimokyti, sugrįžus papasakoti mūsų sporto jaunimui apie visą, kas buvo matyta“.
Ten pat užsimenama, kad Lietuvos sporto lygos Centro komitetas nesirūpino sušaukti susirinkimą Lietuvos olimpiniam komitetui sudaryti. Tokius komitetus jau turėjo daug pasaulio valstybių. Jie rūpinosi sportininkų ruošimu žaidynėms, lėšų ir subsidijų skyrimu, olimpinių tikslų ir idėjų propagavimu.
Toliau šiame straipsnyje Jurgis Šulginas kalba apie būtinumą pasiųsti futbolo rinktinę ir žada vėliau išreikšti savo nuomonę dėl sudėties. Autorius nesibaimina, kad būtų pralaimėta ir „sausu“ rezultatu.
Retas sutapimas, tačiau lapkričio 25 d. Kaune įvyko ir istorinis Lietuvos futbolo kongresas svarbiems futbolo reikalams spręsti. Jį sušaukęs Lietuvos sporto lygos Futbolo komitetas pirmiausia pareiškė dėl būtinumo įkurti savarankišką Lietuvos futbolo lygą (panašu į Federaciją ir Asociaciją – aut.). Tarp daugelio klausimų buvo užsimenama ir apie rinktinės dalyvavimą 1924 m. olimpinėse žaidynėse.
Deja, naujajai futbolo institucijai kelis mėnesius teko plušėti organizaciniais klausimais. Be to, atsirado trintis su Sporto lyga, kuri taip pat neatsisakė futbolo reikalų. Todėl savarankiškai Futbolo lyga dėl dalyvavimo olimpinėse žaidynėse nedaug ką galėjo nuveikti.
Sprendžiant iš įvykių eigos futbolo vadovai (S. Darius, S. Garbačiauskas ir V. Balčiūnas) dirbo energingai. 1924 m. kovo 29 d. olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui buvo pasiųsta telegrama dėl dalyvavimo ir išvardintas žaidėjų sąrašas: Gvildys, Krigeris, S. Darius, Deringas, Čipėnas, L. Juozapaitis, Bartuška, Razma, D. Žilevičius, S. Garbačiauskas, Getcas, Humfeldas, K. Krukas, Hardingsonas, S. Sabaliauskas, Balčiūnas, Mikučiauskas, Aronovičius, Gelermanas, Strazdas, Barstatas, Janušauskas. Kaip matome, kelios netikslios pavardės ir trūksta inicialų. Tai akcentuoju neatsitiktinai, nes vėliau prie to teks grįžti.
Balandžio 3 d. olimpiados Vykdomajam komitetui pranešama vienuolikos pagrindinių ir tiek pat atsarginių žaidėjų pavardės. Nurodoma, kad S. Garbačiauskas bus oficialus rinktinės atstovas, o S. Darius kapitonas. Ir primenama, kad tai nurodyta ankstesnėje telegramoje.
Balandžio 14 d. į FIFA būstinę siunčiamas papildomas raštas (pirmasis buvo 04 01), patvirtinantis LFL susikūrimą ir dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Pridedamas Lygos statutas. Pranešama, kad FIFA kongrese (05 24–28) dalyvaus S. Garbačiauskas, jis būsiąs ir olimpinių žaidynių korespontas.
Po trijų dienų už LFL pirmininką E. Fersteris parašė Klaipėdos krašto futbolo apygardai, kad gegužės 11 d. Kaune įvyks Kauno ir Klaipėdos rinktinių mačas, o Lygos CK nutarimu „reprezentatyvan įeina 6 Klaipėdos žaidėjai – 2 bekai, 1 gaubekas ir 3 forvardai“.
Tuo tarpu diena anksčiau Olimpinio komiteto buveinėje buvo traukiami burtai. Tarp 23 valstybių vėliavėlių buvo ir mūsų šalies, o Lietuvai atstovavo S. Garbačiauskas. Posėdį atidarė FIFA vadovas M. J. Rimet. Ji pranešė, kad 7 šalių rinktines teks „nusijoti“.
Valstybių pvadinimų lentelės buvo sudėtos į maišelį ir Rimet pirmiausia ištraukė 9 lenteles, kurios reiškė, kad šių šalių rinktinės tiesiogiai patenka į kitą varžybų etapą. Tai – Olandija, Rumunija, Bulgarija, Airija, Liuksemburgas, Belgija, Egiptas, Latvija ir Prancūzija. Po to kas su kuo rungsis – 14 valstybių. 6 val. 26 min. paaiškėjo, kad Lietuvos varžovė bus Šveicarija. Paskui buvo nustatytos datos ir susitikimų vietos. Šiai porai teko gegužės 25-oji diena ir „Pershing“ stadionas. Beje, dar trijų susitikimų (tarp jų ir Estija – JAV) laikas buvo numatytas 15 val. 30 min.
Tuo metu pajėgios Šveicarijos atstovas buvo gana santūrus ir pareiškė: „Mums bus žymiai sunkiau žaisti prieš jus, negu jums prieš mus, nes jūs žinote mūsų žaismą ir jo laipsnį, o mums jūsų laipsnis dar nežinomas ir man reikės pasiųsti dar prieš rungtynes žmogus, kuris galėtų pažinti vietoje jūsų žaistą. Tos mūsų pirmos rungtynės mums yra labai įdomios ir mums bus malonu susitikti su jumis. Ir jeigu mes laimėsim nors vienu golu prieš jus, tai būsime patenkinti ir galėsime toliau dalyvauti“.
Tuo tarpu mūsų futbolo vadovai apie Šveicarijos futbolą žinojo tik iš spaudos. Šios rinktinės rungtynių sąraše buvo pergalės 3:0 prieš Prancūziją, 2:0 – prieš Daniją (1908 ir 1912 m. olimpiadų finalininkė) ir net 5:0 prieš Olandiją. Kaip žinia, Lietuvos rinktinė 1923 m. tudėjo tik vieną susitikimą su Estija (0:5)…
Paaiškėjus burtams mūsų futbolo vadovai ėmėsi kai kurių žygių nors šiek tiek pasiruošti olimpiadai. Todėl gegužės 4 d. tokio turinio raštu buvo kreiptasi į Piliečių apsaugos departamentą:
„Kaip jau žinoma, Lietuva dalyvauja Pasaulinėj sporto olimpiadoj, kuri turi vykti Paryžiuje. Lietuvos dalyvavimas olimpiadoj kels aukštyn visame pasauly Lietuvos sportą.
Lietuvos futbolo lyga nutarė siųsti rinktinę futbolo komandą susidedančią iš Klaipėdos krašto geriausių žaidikų ir Didžiosios Lietuvos visų geriausių žaidikų.
Kad geriau išsilavinti ir abėlnai geriau praplėsti futbolo žaidimą Lietuvoj mes esame nutarę atgabenti iš Austrijos futbolo trenierą P. Hesą Alisą (gimęs 1903 metais), Emanuelio sūnų. Todėl turim garbės prašyti poną Direktorių duoti atitinkamą leidimą 4 mėnesiams pragyvenimui ir įvažiavimui Lietuvon.
Jo kuo greičiausias atvažiavimas duos mums galimybės kuo geriausiai išsilavinti ir prisiruošti prie Pasaulinės Olimpiados“.
Tą pačią dieną ir su panašiais paaiškinimais buvo išsiųstas raštas ir Klaipėdos krašto futbolo apygardai. Buvo prašoma kuo skubiau surinkti Klaipėdos rinktinę komandą ir iš Klaipėdos išvažiuoti gegužės 9 d. vakare, kad jau 10 d. ji sužaistų rungtynes su Kauno rinktine bei revanšines gegužės 11 d. Tai labai svarbu, nes numatoma į olimpiadą paimti 6 Klaipėdos žaidėjus. Be to, visos rungtynių pajamos būtų skiriamos rinktinės tikslams.
Deja, neaiški liko jaunojo austrų trenerio misija, nes numatytos kontrolinės rungtynės neįvyko. Rinktinės padėtį apsunkino ir tai, kad Kauno futbolininkai prieš sezoną beveik nesitreniravo. Be to, Kauno apygardos čempionate dalyvavo tik 4 komandos, kurios suspėjo sužaisti tik dviejų turų rungtynes.
Šių įvykių fone buvo visai pamirštas pagrindinis dalykas – finansavimas. Dar žiemą buvo planuojama į olimpines žaidynes pasiųsti 30 sportininkų ir 3 oficialius asmenis. Buvo sudarytos ir kelis kartus pasiųstos išlaidų sąmatos, tačiau galutinio sprendimo nebuvo.
Tai prisiminta atsitiktinai ir tiktai pačiu paskutiniu momentu. Kaune gegužės 19–22 d. vykstant užsienio reikalų ministrų konferencijai, kurioje Lietuvos atstovavęs Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas iš estų sužinojo, kad jie ruošiasi palydėti į olimpines žaidynes per Kauną vykstančius savo olimpiečius. Latvijos atstovas taip pat užtikrino, kad jo šalies pasiuntiniai taip pat dalyvaus olimpinėse žaidynėse. Tai davė impulsą ir mūsų šalies vadovui apsispręsti. Tam reikalui Ministrų kabinetas asignavo 10 tūkstančių litų, Užsienio reikalų ministerija skyrė 2 tūkst., o Kauno savivaldybė suteikė 1500 litų pašalpą. Kad futbolininkai spėtų į rungtynes dokumentams tvarkyti ir pasiruošti buvo likusi vos para…
Tiesa, skubia telegrama kreiptasi į Olimpiados organizacinį komitetą dėl rungtynių atidėjimo vienai dienai. Tačiau atsakymas buvo neigiamas.
Per rekordiškai trumpą laiką geriausieji Kauno futbolininkai spėjo susitvarkyti užsienio pasus, gauti Vokietijos vizas. Kai kurie kariškiai buvo rasti mokymuose ir vos spėjo persirengti. Žinoma, kad 6 Klaipėdos futbolininkai į traukinį gegužės 22 d. 16 val. 55 min. nespėjo. Mūsiškiai tarp puošnios Latvijos delegacijos atrodė tiesiog apgailėtinai. Nedaug kas su savimi pasiėmė ir stipresnio užkandžio…
Tačiau bėdos tuo nesibaigė. Mat po paros kelionės Belgijos pasienyje paaiškėjo, kad reikia šios šalies tranzitinių vizų. Jos buvo gautos tik vienam iš futbolininkų sugrįžus į Vokietijos punktą, o kelionė buvo pratęsta tik po dešimties valandų, kai iki olimpinių žaidynių atidarymo buvo likusi vos para laiko, kurio pusę dar reikėjo skirti kelionei.
Išsvajotasis Paryžius buvo pasiektas vidurnaktį prieš olimpines žaidynes, o į lovas futbolininkai sugulė tiktai 3 val. ryto. Kaip vėliau rinktinės futbolininkas S. Razma rašė poniai Garbačiauskienei, miegoti beveik neteko, nes „uždavėm darbą: išplaut ir išprosyt paimtas iš Kauno kelnaites ir į visas megztines išsiūti tautiškas vėliavėles (megztinės paskutinėmis dienomis buvo užsakytos Paryžiuje ir tik atvažiavus jas paėmėm iš dirbtuvės)“.
Futbolininkai atsikėlė sekmadienio rytą 9 val., o po valandos pusryčiavo. Tuo metu buvo gauta Lietuvos sporto lygos telegrama „Laikykitės!“ Pusryčiaujant išrinktoji komisija (S. Razma, V. Balčiūnas ir S. Garbačiauskas) sudarė galutinę komandos sudėtį: Valerijonas Balčiūnas (Kauno „Kovas“), Stasys Janušauskas (Kauno „Kovas“), Jurgis Hardingsonas (Kauno SK), Stasys Razma (Kauno LFLS), Vincas Bartuška (Kauno LFLS), Leonas Juozapaitis (Kauno LFLS), Edvardas Mikučiauskas (Kauno „Kovas“), Stasys Sabaliauskas (Kauno „Kovas“), Steponas Garbačiauskas (Kauno SK), Hansas Gecas (Kauno SK) ir Juozas Žebrauskas (Kauno „Kovas“), atsarginiai – Vladas Byla (Kauno LFLS) ir Juozas Žukauskas (Kauno „Kovas“). Kapitonu vienbalsiai išrinktas S. Garbačiauskas.
Pietauti teko jau 12 valandą, nes po valandos reikėjo sėsti į autobusą, vežusį į stadioną. Pietų metu ir vėliau buvo diskutuojama, kaip reikės gintis, nes varžovas laukė labai grėsmingas.
Važiuoti teko valandą (25–30 km), nes stadionas buvo miesto pakraštyje. Persirengimo kambaryje taip pat buvo šurmulys, nes laikraščių korespondentai klausinėjo ne tik futbolininkų pavardžių, bet ir apskritai apie Lietuvos sportą, žinių apie kraštą. Sportininkams tai kėlė dar didesnį jaudulį, o dar buvo spėliojama, kaip sutiks žiūrovai, koks bus rezultatas. Panašu, kad buvo atsivežtas ir „savas“ oras, nes lietus pylė kaip iš kibiro. Tiktai likus 15 minučių iki rungtynių pradžios nustojo lyti.
14 val. 25 min. mūsiškiai pasirodo aikštėje. Apranga graži: balti marškinėliai su žaliais apvadais ir apykakle, ant krūtinės tautinių spalvų vėliavėlės, žalios kelnaitės ir žalios kojinės su geltonais apvadais. Tarp 10 tūkstančių žiūrovų, kurie audringai sutiko mūsiškius girdėti ir lietuviškų balsų. Jie sklinda iš tos pusės, kur kabo Lietuvos vėliava, greta skydo mūsiškių įvarčiams rodyti.
Po kelių minučių pasirodė Šveicarijos rinktinė, vilkėjusi raudonais marškinėliais ir baltomis kelnaitėmis. Apšilimas truko neilgai. Aikštės teisėjui Antonio Scamoni iš Italijos (linijų – E. Fabris iš Italijos ir F. Cejnar iš Jugoslavijos) metus monetą, S. Garbačiauskas pasirinko aikštės pusę, o šveicarams atiteko kamuolys.
Kadangi rungtynių rezultatas 9:0 pasako beveik viską, todėl apsistosime tik ties pačiais svarbiausiais žaidimo epizodais ir futbolininko S. Razmos įspūdžiais.
Jau pirmosios minutės parodė, kad mažesnio už mūsiškius ūgio šveicarai buvo visa galva aukštesni tvirtumu, technika ir taktika. Todėl neilgai teko laukti ir pirmojo įvarčio. Tris minutes kontroliavę kamuolį varžovai įgijo teisę kelti kampinį ir dešinysis puolėjas P. Šturcenegeris be didelio vargo galva įmušė pirmą įvartį.
Mūsiškių vartų šturmas truko dar penkias minutes, kol tas pats šveicaras įmušė ir antrą įvartį. Tačiau protokole įvartus įskaitytas V Ditrichui, kuris perdavė kamuolį.
Po to žaidimas išsilygino. Mūsiškiai apšaudė varžovų vartus iš toli, mušė galva iš arti, kėlė kelis kampinius. Vieną sykį R. Ramsejeris kamuolį galva išmušė, berods, jau iš vartų.
Tačiau kėlinio pabaigoje šveicarai, pajutę žaidimo skonį, mūsiškius tiesiog užgainiojo gražiomis pasuotėmis ir deriniais. Juos far dviem įvarčiais užbaigė M. Abeglenas ir P. Šturcenegeris.
Penktas įvartis į mūsiškių vartus pasiektas dešimtą antrojo kėlinio minutę. Jo autorius M. Abeglenas, kuris neužilgo įkirto ir šeštą įvartį. Po jo nugriovimo 65 min. R. Ramsejeris realizavo baudinį.
Kai mūsiškiai vos judėjo aikštėje P. Šturcenegeris dar dviem smūgiais padidino rezultatą iki 9:0. Tačiau didelio nusivylimo nebuvo. Pats žaidimas buvo gana gražus, korektiškas ir pamokantis. Kaip sakė S. Razma, šveicarai parodė greitą, gražų, kombinuotą ir aukšto laipsnio žaidimą su keliolika variacijų (!).
Pasirodo, kad šveicarai olimpinėms žaidynėms rengėsi itin kruopščiai. Tris savaites jie kartu gyveno bendrabutyje ir kasdien ktreniravosi nuo 14 val. 30 min. rungtynėms skirtu laiku.
Jau šeštą valandą vakaro apie šias rungtynes rašė vietos laikraščiai. Juose buvo V. Bartuškos ir S. Garbačiausko karikatūros. Po kelių dienjų futbolininkai šias rungtynes galėjo analizuoti iš kino juostų. Daugelis momentų buvo rodoma sulėtintai.
Lietuvos futbolininkai Paryžiuje buvo dar 10 dienų ir birželio 4 d. dar sužaidė draugiškas rungtynes su Egiptu, kuris aštuntfinalyje 3:0 sutriuškino Vengriją, bet ketvirtfinalyje 0:5 pralaimėjo Švedijai. Tuo tarpu mūsų varžovė Šveicarija pergalėmis vienodu skirtumu 2:1 prieš Čekoslovakiją (po pratęsimo), Italiją ir Švediją prasiskyrė kelią į finalą, kur 0:3 pralaimėjo Urugvajui.
Tačiau futbolo istorikams ir statistikams šios olimpinės žaidybės paliko daug neįmintų mįslių. OŽOK ataskaita labai nesutampa su daugelio šalių spauda. Tai nemažai liečia ir mus.
Ataskaitos 324 psl. Lietuvos rinktinės paraiškoje duodami patikslinimai ir nurodoma, kurie futbolininkai neatvyko (S. Darius, Deringas, Gvildys, L. Gelermanas, V. Strazdas), tačiau įrašytas Bartaitis. 326 psl. pateikiamoje rinktinės sudėtyje kairiuoju puolėju įrašytas Barstaitis, nors iš tikrųjų žaidė Juozas Žebrauskas, o Klaipėdos vokietis į Paryžių taip pat neatvyko. Turbūt nieko nesudomino ir tai, kad Kauno vokiečiai Jurgis (daug kur Georgas) Hardingsonas ir Hansas Gecas neturėjo Lietuvos pilietybės.
Dėl prasto oro rungtynės tikrai pradėtos 14 val. 40 min., o ne 15 val. 30 min., kaip rašoma ataskaitoje. Po Lietuvos ir Šveicarijos rinktinių susitikimo 17 val. 15 min. turėjo prasidėti Estijos ir Amerikos rungtynės. Aikštė po pirmųjų rungtynių priminė arimą ir buvo ilgai ruošiama. Ji nebuvo dosni įvarčiais, ir užjūrio futbolininkai estus nugalėjo tik 1:0. Taigi Lietuvos futbolininkai buvo šių olimpinių žaidynių atidarymo dalyviai.
Iš tiesų istorinis turėtų būti ir šis 1924 m. spalio 16 d. raštas: „Lietuvos futbolo lyga kreipiasi į Lietuvos sporto lygą prašydama Jus perduoti Futbolo lygai prisiųstus iš Prancūzų olimpinio komiteto atmintinus medalius ir diplomus mūsų olimpinei futbolo komandai“. Pasirašė sekretorius V. Balčiūnas.
Relikvijos buvo įteiktos trylikai futbolininkų: vienuolikai pagrindinių ir dviems atsarginiams…
Manau, kad tie atminimo medaliai dabar turi neįkainojamą vertę ne tik kolekcininkams. Nežinia, kada mūsų olimpinė futbolo komanda pradžiugins nors tokiais suvenyrais. Todėl pirmųjų olimpiečių atminimas turėtų būti įamžintas LFF garbės knygoje.
