Trečioje Lietuvos futbolo tinklalaidėje „Football O‘clock“ lankėsi rezultatyviausias visų laikų rinktinės žaidėjas bei dabartinis LFF prezidentas Tomas Danilevičius.
Pokalbio metu LFF prezidentas pasakojo apie savo karjeros peripetijas, lemiamą pokalbį su tėvu, etapą Londono „Arsenal“ klube ir paliktą pėdsaką Italijos futbole.
Liūdnai galėjusi pasibaigti rinktinės kelionė iš Farerų salų
1999 metais Lietuvos nacionalinė rinktinė išvykoje sužaidė Europos čempionato atrankos rungtynes prieš Farerų salų komandą. Dabar Tomas Danilevičius su šypsena prisimena skrydį iš Farerų salų, tačiau teigė, jog tas skrydis galėjo tapti paskutiniu visai rinktinei. „Iš esmės – manęs ten neturėjo būti. Buvau pakviestas tik dėl to, jog į rungtynes neskrido Valdas Ivanauskas. Į Farerų salas skridome su kariniu lėktuvu, pilotas teigė, jog skrisime 9 valandas. Pirmyn kelionė nebuvo baisi, tačiau sugrįžimas… Po rungtynių prasidėjo audros, stiprus vėjas – pirmą parą neišskrendame, antrą parą neišskrendame. Rinktinės vadybininkai siuntė faksus į klubus, jog negalime grįžti iš salos. Ir kai jau atrodo, kad skrisime – atvažiuojame į oro uostą, pabūname kelias valandas ir pilotas sako – ne, neskrisime.
Skrydžio dieną jau atrodė, jog audra aprimo, galime skristi. Įlipome į lėktuvą, bet vis tiek jaučiame stiprų vėją. Nejauku, vis tiek, ir žiūriu, kaip Darius Žutautas su keliom gėlytėm ironiškai įeina į lėktuvą dainuodamas. Visi susėdome į lėktuvą, o šalia manęs sėdėjo Andrius Skerla. Pradėjome kilti ir atrodo, kad lėtkuvas tai pakyla, tai leidžiasi, tai kyla, tai leidžiasi. Visiems nejauku, mane išpylė prakaitas, atsisuku, žiūriu A. Skerla su rožančiumi – trina tą rožančių, tik trina, man dar nejaukiau pasidarė. O lėktuvas – pirmyn atgal, tai pakyla, tai leidžiasi. Ir gale toks keistas garsas, atsisuku, žiūriu Leonas Mickus sako – „keiksmažodis, prisiskraidėme“. Iš visos tos suirutės prisimenu būtent šitą. Ir po jo žodžių lėktuvas pakilo į reikiamą aukštį.
O ten tokia situacija – Farerų salų oro uoste yra pakilimo takas ir priešais jį – du kalnai. Mums reikia pakilti ir iškart nerti tarp jų, sudėtingos sąlygos. Kai mes ruošėmės skrydžiui, visas Farerų salų oro uosto aptarnaujantis personalas išėjo ir žiūrėjo, nes ten atskrisdavo lėktuvai su dvejais turbininiais varikliais, o mūsų buvo – su dvejais propeleriniais. Jie į mus žiūrėjo kaip į kamikadzes. Galiausiai grįžome į Lietuvą, tačiau jeigu paklaustume visų, kas buvo tame lėktuve – visi tą kelionę atsimins visą gyvenimą“, – pasakojo T. Danilevičius.
Pirma treniruotė Londono „Arsenal“ bazėje
Tomas Danilevičius, pasakodamas apie pirmąją treniruotę Londono „Arsenal“ bazėje, negalėjo sulaikyti šypsenos. Rezultatyviausias rinktinės žaidėjas pasakojo, jog kiekviena treniruotė „Arsenal“ klube prilygo šventei. „Atėjau į rūbinę, atsisėdau, klubo atstovas sako – va, čia tau 21 treniruočių aprangos numeris. Aš taip sėdžiu, pasisuku, žiūriu… Oleg Luzhnyi – Ukrainos nacionalinės rinktinės kapitonas, Kijevo „Dinamo“ didis žaidėjas, toliau… Kanu, Thierry Henry, Sylvinho… O! Tony Adams, Davidas Simmonas, Lee Dixonas… Ir taip einu akimis ir galvoje sukasi: Pasaulio čempionas, Europos čempionas, Olimpinis čempionas. Sėdžiu ir galvoju… O ką aš čia veikiu? Kaip?! Kaip? Tai dabar kaip čia, sveikinsis su manim, kaip čia bus… Bet nuo pirmos sekundės, nuo pirmo kontakto – komandos dalis, iš karto, nėra klausimų, nėra „iš kur čia, iš Lietuvos, kaip tavo vardas…“, super, super. Į kiekvieną treniruotę kaip į šventę! Ėjau ir galvojau – WOW… Treniruosiuosi su D. Bergkampu, su Ljungbergu, su Vieira“, – šypsenos sulaikyti negalėjo T. Danilevičius.
Debiutas Londono „Arsenal“ klube
LFF prezidentas puikiai prisimena debiutą vilkint „Arsenal“ marškinėlius. Tiesa, T. Danilevičius pabrėžė, jog pačių rungtynių – neprisimena. Pasak jo, emocijų tiesiog buvo per daug. „Iš karto jis (A. Wengeras) pasakė – vieną dieną daugiau žais vieni, kitą dieną – kiti. Turėjome žaisti prieš „Barceloną“, prie manęs priėjo A. Wengeras ir pranešė, jog žaisiu startinėje sudėtyje. Nu gerai, pagrinde, nu fainai. Bet žinai… Išeini į tą Amsterdamo areną – 50 000 aistruolių, sausakimša. Prieini prie „Barcelona“, spaudi rankas ir žiūri, Deburas, Guardiola…
Aš neatsimenu nieko. Atsimenu įvartį ir atsimenu kombinaciją – Sylvinho padavė, vietoj to, kad skersuoti. Atsimenu apgaulingą judesį ir įvartį. Viskas. Iš tų rungtynių daugiau neatsimenu nieko. Žinau, kad žaidžiau apie 70 minučių. Neatsimenu nei kas ką sakė, nei kas buvo po to. Atsimenu, kad žaidžiau su 34 numeriu, atsimenu, kad po rungtynių nusileidęs Davidas Deanas, vienas iš klubo savininkų, sakė „nu va, dabar kelis tavo marškinėlius pardavėm. Dabar ir tu turėsi 15 minučių garbės“, – pasakojo T. Danilevičius.
Dar daugiau negirdėtų istorijų bei Tomo Danilevičiaus minčių išgirsite tinklalaidėje „Football O‘Clock“.
