Kai prieš septyniolika metų Tatjana Veržbickaja iš aplinkinių įvairių su pašaipa pasakytų žodžių, ji tik nusišypsodavo ir nuskubėdavo į dar vieną treniruotę. Tuomet ji kieme ne kartą berniukų jau būdavo pakviečiama prisijungti paspardyti kamuolį, todėl puikiai žinojo, su kuo futbolas „valgomas“. Vėliau prasidėjo įvairūs sporto renginiai, tarmokyklinės varžybos, „Ežiogolas“ ir pirmoji treniruotė pas trenerį Vytautą Tutlį.
„Mano klasės draugė pas šį trenerį jau lankė futbolą, todėl pasiūlė prisijungti ir man. Aš sutikau. Iš tikro negalvojau, ką mąsto aplinkiniai, negalvojau, kad tai vyriška sporto šaka ar panašiai. Man patiko tai, ką dariau. Manau, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl aš futbole esu iki šiol“, – pasakojo dabartinė FK „Gintra“-Šiaulių SG komandos vyr. trenerė.
– Tatjana, kokią prisimenate pačią savo karjeros pradžią?
– Kadangi buvau naujokė, tai prireikė šiek tiek laiko, jog įsiliečiau į komandą. Žinoma, buvo visko, tačiau labai džiaugiuosi, jog nuo tada, kai pradėjau lankyti futbolo treniruotes iki dabar palaikau labai gerus ryšius su Greta Lukjančuke.
Prisimenu, jog tik pradėjus lankyti futbolo užsiėmimus, teko vykti į pirmąją kelionę ir pirmąjį turnyrą Švedijoje. Manau, tai buvo įsimintiniausias įvykis, kurį dabar išlikęs ne tik nuotraukose, bet ir atsiminimuose.
– Kuo jus taip sužavėjo futbolas, kad jame likote iki šiol?
– Kadangi futbolo treniruotes pradėjau lankyti vėlai, tai ir noro mesti anksti neturėjau. Man patiko žaisti, norėjau mokytis sritį, kuri būtų susijusi su sportu. 2011 metais turėjau galimybę prisijungti prie „Gintros“ ir žaisti UEFA Čempionių lygos atrankos rungtynėse. 2012 metais, kai baigiau mokyklą, gavau pasiūlymą iš trenerio Rimanto Viktoravičiaus vėl prisijungti prie „Gintros“ ir studijuoti Šiauliuose.
Prieš šešerius metus gavau pasiūlymą prisijungti prie FK „Gintros“ trenerių kolektyvo. Kadangi toliau reikėjo planuoti, ką gyvenime galėčiau veikti, maniau, kad tai bus puiki praktika ir pradžia kaip trenerei. Taip ir likau futbole.
– Kaip trenerės pareigybė pakeitė jūsų gyvenimą?
– Viskas vyko palaipsniui. Iš pradžių, kadangi studijavau, teko praktikuotis su jaunomis futbolininkėmis. Taip užsikabinau, palaipsniui tobulinau žinias, tapau trenerio asistente, vėliau – Šiaulių sporto gimnazijos trenere, pradėjau dirbti Futbolo akademijoje „Šiauliai“.
– Ką per tuos šešerius metus trenerės amate išmokote geriausiai?
– Niekada nebuvau iš tų žmonių, kuri galvoja, jog moka kažką geriausiai. Manau, jog kiekviena diena, praleista treniruotėse ar rungtynėse, duoda pamokų, iš kurių galime pasimokyti, pasisemti idėjų, taisyti klaidas.
– Ar pasitaikydavo momentų, kai pagalvodavote, kad sunku?
– Kiekvieno gyvenime būna tokių momentų, kai galvoji, kad sunku ir norisi viską mesti, bet sunkios akimirkos leidžia pažvelgti į viską kitaip, daryti išvadas, ieškoti naujų sprendimo būdų, tai leidžia tobulėti.
– Jums tenka dirbti su jaunomis mergaitėmis, kurios kartais rungtynes pralaimi dideliais skirtumais. Kaip jas motyvuoti siekti savo tikslų toliau?
– Žaidžiant prieš fiziškai ir techniškai stipresnes žaidėjas, sunku motyvuoti mergaites. Tačiau jos turi kitų užduočių, kurias stengiasi vykdyti rungtynių metu. Svarbiausia parodyti, jog jos kiekvienose rungtynėse tobulėja.
– Kas jūsų karjeroje laukia toliau?
– Toliau reikia stengtis neužsisedėti vietoje, judėti į priekį ir tobulėti.
