Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos (LVJFA) direktoriaus pareigose nuo spalio mėnesio dirba Deimantas Bička.
V. Knyzelio nuotr.
Futbolo mėgėjams D. Bička puikiai pažįstamas – jis rungtyniavo įvairiuose Lietuvos ir užsienio klubuose, penkiskart tapo A lygos nugalėtoju, buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje rungtyniaujančiu futbolininku. Baigęs žaidėjo karjerą kelerius metus dirbo „Ekrano“ klubo ir akademijos sporto direktoriumi.
Neseniai jis ėmėsi naujo iššūkio – laimėjo konkursą LVJFA direktoriaus pareigoms užimti. Apie įspūdžius iš darbo pradžios ir savo filosofiją D. Bička papasakojo LFF.lt svetainei.
– Kodėl nusprendėte iš profesionalų futbolo ateiti į jaunimo, vaikų futbolą?
– Susidėjo daug faktorių. Pirmiausia reiktų pasakyti, jog materialus atlygis tikrai nebuvo pagrindinė motyvacija. Išėjau iš komforto zonos į naują veiklą, kurioje, deja, netrūksta negatyvo.
Noriu savo įgūdžius, sukauptą patirtį perduoti futbolo vystymui. Taip pat esu ir tėvas, kurio vaikai žaidžią futbolą, po darbo keliauju pasiimti jų iš treniruotės. Man svarbu, kokioje aplinkoje jie užaugs.
– Futbolo organizacinėje veikloje esate ne naujokas. Ar anksčiau įgyta patirtis padeda naujame darbe?
– Visą savo gyvenimą esu susijęs su futbolu: pats žaidžiau profesionaliai, buvau sporto direktorius „Ekrano“ futbolo klube, akademijos direktorius. Akademijoje ėjome gerais žingsniais, tik gaila, kad klubas iširo. Anglijoje išsilaikiau skauto licenciją, tai leido man pažiūrėti į jaunimo futbolą iš kitos pusės. Visa ši patirtis leidžia objektyviai vertinti vaikų futbolo raidą, įžvelgti trūkumus, teigiamus ir neigiamus aspektus.
Kalbant apie pavyzdžius, man imponuoja Belgijos jaunimo ugdymo sistema, daug laiko praleidau Briuselio „Anderlecht“ akademijoje, kurią laikau pavyzdine. Iš jos galima daug ką pritaikyti mūsų futbolui. Bendravimas su užsienio klubais, akademijomis leidžia daryti išvadą, kad Lietuvoje apskritai trūksta futbolo kultūros. Didžiosiose futbolo šalyse futbolas yra neatsiejama visuomenės gyvenimo dalis. Deja, mūsų valstybėje futbolas yra praradęs aukštas pozicijas.
– Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai dirbant naujose pareigose?
– Pirmos trys savaitės man suteikė daug informacijos, apmąstymų, emocijų ir išgyvenimų. Suprantu, kad tai atsakingas darbas, kuris dabar yra itin aktualus. Įvertinus bendrą Lietuvos futbolo situaciją – ji nėra lengva, bet tikiu, kad galime pasiekti gerų rezultatų. Labai svarbu, kad kiekvienas, kuris susijęs su futbolu Lietuvoje pirmiausia daugiau pareikalautų iš savęs.
Kritikuoti yra labai lengva ir klaidinga galvoti, kad tik pinigai lemia rezultatą. Vaikų futbole ypač svarbus teisingas požiūris į treniruočių procesą, trenerių pedagoginis vaidmuo, konkurencinga aplinka – todėl turime eiti šia linkme.
– Dar nespėjus apšilti kojų Jūsų rūpesčiu tapo jauniausiųjų vaikų finalinių varžybų rengimas. Kaip pavyko tvarkytis su šia užduotimi?
– Taip jau atsitiko, kad mano darbo LVJFA direktoriaus pareigose pradžia sutapo su vaikų finalais Marijampolės manieže. Du savaitgalius buvo galimybė stebėti 2005–2008 metais gimusių jaunųjų futbolininkų kovas. Įvertinę praeitų metų karčią patirtį (finalai vyko lauke, sunkiomis oro sąlygomis) šį kartą turnyrus nutarėme surengti Marijampolės manieže.
Varžyboms radome rėmėją – leidyklą „Jūsų Flintas“, kurios dėka visi jaunieji futbolininkai buvo apdovanoti leidiniais vaikams. Geriausi žaidėjai ir komandos gavo nugalėtojų taures, medalius, asmeninius prizus. Stengėmės parodyti dėmesį tiek varžybų dalyviams, tiek jų treneriams, tėvams. Pamatėme tikro futbolo emocijas – nugalėtojų pergalės šokį ir pralaimėjusiųjų ašaras. Kiekvienoje grupėje buvo galima įžvelgti talentingų vaikų ir tai mane labiausiai džiugino.
Bet kokių finalų esmė yra pamatyti geriausius žaidėjus, suteikti jiems galimybę pakovoti tarpusavyje. Treneriams – padiskutuoti, palyginti savo komandų ir individualių žaidėjų meistriškumą. Manyčiau, jog su šia užduotimi tikrai susitvarkėme. Po turnyro sulaukėme ir priekaištų. Pastabas priimame ir stengsimės tikrai pasitempti tose srityse, į kurias atkreiptas dėmesys.
Kita vertus, nuvylė kai kurių komandų trenerių ir tėvų elgesys. Buvo trenerių, kurie nevaldė savo emocijų šaukdami ir žemindami savo komandos vaikus, buvo iš pažiūros neblaivių tėvų, kurių elgesys buvo tiesiog chuliganiškas tiek teisėjų, tiek organizatorių atžvilgiu. Tokių tėvų ir trenerių elgesys tik žaloja jų pačių vaikus. Panašu, kad kitą kartą vaikų finalams reikės apsaugos komandos.
– Į ką, Jūsų nuomone, svarbu atkreipti dėmesį ugdant 8–12 metų amžiaus vaikus?
– Šiame amžiaus tarpsnyje vaikams svarbiausia teigiamos emocijos ir individualus vystymas. Skatinimas, o ne klaidų akcentavimas. Vaikai neturi bijoti suklysti. Treneriai dažnai užsimiršta ir komandinį rezultatą iškelia į pirmą vietą. To neturėtų būti.
– Kokias esmines vertybes ugdant jaunąjį žaidėją išskirtumėte?
– Profesionaliame futbole žaidėjas vertinamas pagal 5 esminius kriterijus: techniką, fizinį parengtumą, taktiką, charakterį ir futbolo intelektą (IQ). Ugdant jaunus žaidėjus negalime ignoruoti ar pamiršti kurio nors iš jų. Norėčiau pabrėžti, kad žaidėją formuoja ne tik treneris ir treniruočių procesas. Vaikas turi augti saugioje aplinkoje (tiek mokykloje, tiek namuose). Mes, tėvai, esame atsakingi už tai. Savo pavyzdžiu prisidėti prie vaikų ugdymo, padėti formuoti charakterį ir asmenybę.
– Viena iš Jūsų veiklos sričių – bendrauti su vaikų treneriais. Kaip sekasi rasti bendrą kalbą? Kokios problemos opiausios?
– Buvo labai naudinga susitikti su treneriais – tiek senai pažįstamais, tiek mažiau žinomais. Turėjau galimybę išklausyti jų nuomonę, pasiūlymus dėl mūsų bendro darbo. Esu dėkingas už pastabas ir pasiūlymus. Gavome išties naudingų pasiūlymų, į kuriuos tikrai atsižvelgsime. Daugelis trenerių iškėlė finansines problemas, treniravimo kompensacijos problemą, motyvacijos trūkumą. Problemų daug ir jas reikia spręsti drauge.
Skirtinga situacija tarp trenerių, kurie dirba privačiose ir biudžetinėse futbolo įstaigose. Mano įsitikinimu, visiems perėjus prie klubinės struktūros atsirastų bendra tvarka, treneriai būtų labiau motyvuoti ir suinteresuoti užauginti individualiai stiprius žaidėjus.
– Kokius artimiausius darbus turite suplanavę? Kokius puoselėjate ateities lūkesčius?
– Pastaruoju metu ruošiame ne vieną projektą, ieškome finansavimo. Norime, jog šį pavasarį keliuose regionuose startavusi ir nemažo populiarumo sulaukusi Pradinukų lyga plėstųsi į visus miestus.
Taip pat norime toliau tęsti Regioninių rinktinių projektą, ši idėja pasiteisino, sieksime ją tobulinti. Norėtųsi turėti tokias rinktines nuo 13 iki 15 metų, šis amžiaus tarpas labai svarbus jo tobulėjimui – tam reikia konkurencinės aplinkos, daugiau tarptautinių varžybų. Tai ir motyvacija jaunesniems žaidėjams, taip pat turėdami tokios patirties jie atėję į U-16, U-17 rinktines nepatirtų tokio didelio streso.
Sieksiu ir Elitinės jaunių lygos stiprinimo kokybiniu atžvilgiu. Turime spausti save, komandas, žaidėjus, ir trenerius, kad ši lyga kuo labiau atitiktų pavadinimą, kad didėtų konkurenciją ir neturėtume dviženklių rezultatų.
Tikiu, kad bendromis pastangomis galime sukurti efektyvią jaunųjų futbolininkų ugdymo sistemą. Linkiu mažiau negatyvo, daugiau pozityvios energijos, nukreiptos spręsti aktualias ugdymo problemas. Kiekvienas turi daugiau pareikalauti iš savęs. Turime dirbti kartu – federacija, treneriai, tėvai, mokytojai.
