Visose Lietuvos jaunimo futbolo rinktinėse žaidęs puolėjas Edvinas Baniulis per savo karjerą patyrė ne vieną išbandymą. Kelias sudėtingas traumas išgyvenęs futbolininkas džiaugiasi dabartiniu etapu U-21 rinktinėje ir antradienį Gargžduose per rungtynes su Danija tikisi pratęsti gerą komandos žaidimą.
189 cm ūgio vilnietis futbolo paslapčių mokėsi Vilniaus „Žalgirio“ klube, kuriame ir pradėjo profesionalo karjerą. Per pastaruosius dvejus metus jis keitė komandas – žaidė Utenos „Utenyje“, „Kauno Žalgiryje“, Klaipėdos „Atlante“, o nuo liepos rungtyniauja „Trakų“ klube. Čia jis spėjo debiutuoti UEFA Europos lygos atrankoje.
U-21 rinktinėje E. Baniulis įmušė du įvarčius. Pirmąjį jis pelnė 2017 metų kovą per draugiškas rungtynes su Latvija (3:0), o antrasis krito Europos čempionato atrankos dvikovoje su Farerų salų rinktine praėjusių metų birželį. Aukštaūgis prisidėjo ir prie to, kad birželį rinktinė iškovotų Baltijos taurę – per žaidėjo išprovokuotą baudinį Danielis Romanovskis įmušė pergalingą įvartį.
Prieš antradienio rungtynes su Danija E. Baniulis lff.lt puslapiui papasakojo apie savo karjerą, sau keliamus tikslus bei žaidimą U-21 rinktinėje.
– Edvinai, kokie buvo tavo pirmieji žingsniai futbole ir kas paskatino siekti aukštesnių tikslų?
– Tai buvo vaikystėje. Su kiemo draugais spardydavome kamuolį tarp medžių, įsivaizduodavome juos, kaip vartus. Ten ir prasidėjo pirmieji smūgiai, pirmieji įvarčiai. Vėliau viskas persikėlė į Vilniaus maniežą, kur vyko pirmosios treniruotės. Vaikystėje mane, ko gero, labiausiai užgrūdino pirmasis treneris Andrejus Sorokinas, kuris buvo vienu metu ir geras, ir griežtas. Jis neleido atsipalaiduoti ir išugdė charakterį nepasiduoti bei kovoti iki paskutinės sekundės. Vėliau viskas įvyko labai greitai – prasidėjo turnyrai, kvietimai į rinktinę, A lygos debiutai. Turėjau daug smagių momentų, bet netrūko ir nereikalingų traumų.
– Kas labiausiai įsiminė tau tobulėjant kaip futbolininkui?
– Paauglystėje įstrigo trauma, kurią patyriau „Žalgirio“ klube. Turėjau naviką kaule ir teko jį operuoti. Visi buvo nuleidę rankas ir nesitikėjo, kad grįšiu į aikštę, bet aš pasakiau sau, kad nepasiduosiu ir tai tikrai ne pabaiga. Tai turbūt buvo kertinis karjeros etapas, kai teko kilti nuo nulio.
– Kas tave įprastai labiausiai įkvepia prieš rungtynes?
– Prieš rungtynes labiausiai motyvuoja Fernando Torreso žaidimo įrašai. Jis dabar galbūt yra karjeros finiše, bet pasižiūriu į jo vaizdo įrašus, kaip jis užbaigia atakas ir kokius priima sprendimus. Iš to galima pasimokyti ir tai prideda motyvacijos pačiam siekti įvarčių bei pranokti jį.
– Atstovavai įvairių lygių Lietuvos jaunimo rinktinėms. Koks svarbiausias tavo iškovotas trofėjus?
– Birželio mėnesį laimėta Baltijos taurė su U-21 rinktine buvo turbūt geriausias įvykis atstovaujant rinktinėms. Tas trofėjus prideda pasitikėjimo, kad galime tikrai nugalėti, žaisti iki galo ir įrodyti, jog nesame tie, su kuriais mus lygina.
– Kokiais aspektais labiausiai patobulėjai per šiuos pusantrų metų U-21 rinktinėje?
– Manau, jog žaisdamas vadovaujant šiam trenerių štabui didžiausią pažangą padariau gynyboje. Čia turiu kiek kitokias funkcijas, nei klube – daugiau akcentuojame gynybą ir kontratakas. Taip pat komandoje vyrauja disciplina, treneris pabrėžia tai, kaip vieną svarbiausių dalykų.
– Kas yra svarbiausia gerai vidinei komandos atmosferai?
– Be abejo, svarbu visiems būti vieningiems, kaip kumštis. Mūsų rinktinėje prie bendros atmosferos daug prisideda ir kiti štabo nariai. Aprangą ruošiantis Nerijus (Petronis) gali išklausyti tave futbolo ir gyvenimo temomis. Tu gali išsipasakoti ir aikštėje būna lengviau. Komandos gydytojai tvarstydami kojas gali išklausyti, padėti psichologiškai. Pasikalbėjus su tuo pačiu treneriu Šarūnu (Bičiušu), gali sužinoti daug apie fizinį lavinimą, galimybes tobulėti ir kaip pasirengti kitai stovyklai. Jų visų darbas atsispindi mūsų rezultatuose aikštelėje.
– Praėjusiais metais U-21 rinktinė patyrė skaudžią nesėkmę Danijoje. Antradienį laukia antroji akistata – kas nuo to laiko pasikeitė?
– Manau, kad dabar jaučiamės daugiau subrendę, kaip kolektyvas ir komanda. Geriau suprantame vienas kitą ir tą matėme Baltijos taurės varžybose, kur parodėme, kaip galime žaisti iš tikrųjų. Tos pačios rungtynės su Gruzija pademonstravo, jog galime atakuoti, spausti varžovus ir padaryti tai, ko reikalauja treneris. Ten galėjome iškovoti pergalę. Kai mes tinkamai pasirengiame, galime viską padaryti. Tam tik reikia noro ir tikėjimo. Žinome, kad Danijos rinktine yra labai stipri, todėl šiandien labiausiai kreipsime dėmesį į kontratakas.
– Šiuo metu Lietuvos rinktine užima paskutinę vietą atrankoje grupėje ir yra surinkusi keturis taškus. Ar jauti, kad komanda nusipelnė daugiau?
– Nė vieno komandos nario netenkina toks rezultatas, buvo rungtynių, kur galėjome išspausti daugiau. Kai kur pritrūko sėkmės, galbūt noro ir fizinių savybių.
– A lygoje šiame sezone spėjai sužaisti „Atlanto“ klube, dabar esi „Trakų“ komandos narys, įmušei penkis įvarčius. Ar tave tenkina toks rezultatas?
– Manau, kad esu labiau nepatenkintas, nei patenkintas, nes visada galima išspausti daugiau. Tai nėra tas taškas, kuriuo jau būsiu patenkintas. Visada norisi daugiau ir dirbu tam, kad tai pasiekčiau.
– Kokia tavo dabartinė karjeros svajonė?
– Šiuo metu turiu svajonę debiutuoti nacionalinėje vyrų rinktinėje. Taip pat noriu per artimiausią perėjimų langą išvykti į užsienį.
