Pasaulio salės futbolo čempionatuose Afrikai pastaraisiais metais nuolat atstovauja trys komandos, tačiau tik vienas vardas yra kone neatsiejamas nuo didžiausio šio sporto turnyro – tai yra Egipto rinktinė.
Nuo tada, kai 1989-aisiais Nyderlanduose buvo surengtas pirmasis istorijoje pasaulio salės futbolo čempionatas, Egiptas praleido tik pirmuosius du turnyrus, o vėliau tapo neatsiejama šių varžybų dalimi ir rungėsi visuose šešiuose kituose turnyruose, o rudenį Lietuvoje vyksiantis čempionatas jiems bus jau septintas iš eilės.
Įdomu tai, kad pagal dalyvavimų pasaulio čempionatuose skaičių egiptiečiai nusileidžia tik Brazilijai, Ispanijai ir Argentinai, kurios Lietuvoje startuos jau devintuosiuose iš eilės savo čempionatuose.
Ilgą laiką būtent Egiptas buvo Afrikos salės futbolo flagmanas, tačiau pastaraisiais metais šią poziciją iš jų pamažu paveržia vis aukštyn auganti ir rezultatus gerinanti Maroko rinktinė, kuri laimėjo du pastaruosius Afrikos čempionatus, finale į šoną pastumdama būtent Egipto salės futbolininkus.
Visgi savo istoriją pasaulinėje salės futbolo scenoje Egiptas skaičiuoja seniausiai iš visų Afrikos rinktinių – pirmą sykį jie pasaulio čempionate startavo dar 1996-aisiais ir jau pirmuoju bandymu iškovojo istorinę savo ir viso žemyno pergalę pasaulio čempionatų istorijoje, kai 8:2 susitvarkė su Australijos nacionaline komanda. Nepaisant to, debiutinis nuotykis egiptiečiams baigėsi jau pirmajame varžybų etape.
Dar po ketverių metų, 2000-aisiais Gvatemaloje, Egipto rinktinė pasiekė antrą turnyro etapą, o pakeliui link jo palaužė dvi neblogas komandas – Rusiją ir Urugvajų. Tada bendroje įskaitoje buvo užimta šeštoji vieta, kuri iki pat dabar išlieka geriausiu Egipto pasiekimu pasaulio čempionatų istorijoje.
Tiesa, verta paminėti, jog tada čempionate dalyvavo 16 komandų, o iki 24 šis skaičius išaugo 2012-ųjų čempionate.
Vėliau dviejuose čempionatuose paeiliui Egiptas neišsikapstė iš grupės etapo, minėtaisiais 2012-aisiais, kai komandų skaičius išaugo iki 24, iškopė iš grupės ir pateko tarp 16 stipriausių turnyro komandų.
Pastarajame pasaulio čempionate, 2016-aisiais vykusiame Kolumbijoje, Egiptas dėjo dar vieną žingsnelį į priekį ir pasiekė ketvirtfinalio etapą.
Šis čempionatas apskritai Egiptui buvo itin įspūdingas – iš grupės tada jie išsikapstė tik kaip viena iš geriausių trečią vietą užėmusių komandų ir jau pirmajame atkrintamųjų etape susikovė su savo grupę laimėjusiais Italijos salės futbolininkais.
Egiptiečiai autoritetų nepaisė, parodė charakterį ir po pratęsimo pareikalavusios kovos italus eliminavo 4:3 bei prasibrovė tarp aštuonių stipriausių turnyro komandų.
Tačiau šiame etape jų žygis ir baigėsi – jų kelyje stojo Argentinos komanda, kuri rungtynes laimėjo 5:0 ir taip dėjo dar vieną žingsnį link pasaulio čempionų titulo, kurį iškovojo vėliau laimėjusi dar dvejas rungtynes.
Šių metų čempionate Egiptas sieks bent jau pakartoti praėjusio turnyro sėkmę, o savo indėlį čia įnešti bandys ir vienas žinomiausių bei labiausiai patyrusių šalies salės futbolininkų Mizo, kuriam tai bus jau ketvirtasis pasaulio čempionatas su savo šalies marškinėliais.
Būdamas 18-os metų jis turėjo rinktis tarp lauko ir salės futbolo ir pasirinko salę, kai jį pastebėjo ir į šalies rinktinę pakvietė Mouaffakas Al Sayedas. Futbolininkas kvietimo neatsisakė.
„Tai nebuvo sunkus sprendimas, nes tiesiog negalėjau praleisti galimybės apsivilkti savo šalies marškinėlius. Norėjau keliauti ir gyventi kaip profesionalus žaidėjas ir dėl to iškart priėmiau pasiūlymą“, – dar prieš kelis metus pasakojo žaidėjas.
Futbolininko sprendimas sukti į salės futbolą iškart atnešė vaisių – jam pasiūlymą pateikė Kataro klubas „Al Khor“. Čia žaidėjas įgavo nemažai patirties ir tada sugrįžo į gimtąjį Egiptą, kur prisijungė prie „Misr Al Maqasa“ komandos, kurioje žaidė ne vienas rinktinės narys.
Per tą laiką žaidėjas ne kartą varžėsi Afrikos čempionato finaluose, o rudenį Lietuvoje jau ketvirtą kartą startuos pasaulio čempionate. Be visa ko, jis taip pat yra ir rinktinės kapitonas.
„Kapitonas turi valdyti komandą ir užvesti žaidėjus. Pastaruoju metu nustojau skųstis bei protestuoti prieš teisėjų sprendimus – supratau, kad tai yra beprasmiška ir tiesiog švaistydavau savo energiją.
Kai žaidėjas neišnaudoja geros progos, jis gali staigiai suirzti, o tai gali atsiliepti ir tolimesnei rungtynių eigai. Turiu suteikti jiems pasitikėjimo ir toliau juos skatinti. Rezultatas gali pasikeisti kiekvieną sekundę ir niekada neprarandu vilties, kol nenuaidi paskutinis teisėjo švilupkas.
Taip pat turiu pasirūpinti ir problemomis už aikštės ribų ir nepalikti visko treneriui, kuris ir taip turi pakankamai veiklos. Būti kapitonu – šis tas daugiau, nei tik ryšėti raištį – tai yra didžiulė atsakomybė, turi būti kertinis ekipos ramstis“, – pasakojo futbolininkas.
Mizo kartu su Egiptu į pasaulio čempionatą pateko ketvirtą kartą paeiliui, tad galima būtų pagalvoti, jog tai nebesuteikia tiek džiaugsmo kiek anksčiau. Visgi pats futbolininkas laikosi kitokios pozicijos.
„Pasaulio čempionatas yra kiekvieno žaidėjo svajonė. Kiekvieną kartą ten patekdamas esu toks pat laimingas, kaip buvau pirmą kartą. Šiame turnyre įprastomis sąlygomis sužaisti gali tik kartą per ketverius metus ir tiesiog neįmanoma apibūdinti, kokias emocijas tai sukelia“, – teigė Mizo.
Jis taip pat sakė dėl savo karjeros esantis itin dėkingas ir savo tėvams.
„Jie yra mano sėkmės paslaptis, nes jie man padėjo nuo pat mano karjeros pradžios ir kartais skatino priimti sunkius, bet reikalingus sprendimus. Būčiau itin norėjęs, kad mano tėtis būtų matęs mane pasaulio čempionate ryšint kapitono raištį. Savo sėkmę galiu skirti jam“, – jautriai kalbėjo žaidėjas.
Pasaulio salės futbolo čempionatas su Egipto rinktine ir Mizo Lietuvoje vyks rugsėjo 12 – spalio 3 dienomis.
Finaliniame turnyro etape komandos rungsis Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje.
FIFA nuotr.
