Pradėti turbūt vertėtų nuo to, jog skaitytojui gali kilti klausimas – kuo buvęs Graikijos rinktinės futbolininkas susijęs su Lietuvos futbolu, kad interviu su juo būtų pateikiamas Lietuvos futbolo svetainėje?
Vaidotas Kazlauskas, LFF.lt
Klausimas geras, tačiau autorius čia bus atviras – tai buvo ir asmeninis jo noras pakalbinti šį žmogų, o ir su Lietuva (ar veikiau – lietuviais), jis nėra toks jau svetimas. Galbūt dėl to, kad tai buvo asmeninis autoriaus noras pakalbinti, autorius prie straipsnio paliko ir savo pavardę, kas prie šiame puslapyje talpinamų tekstų nutinka nedažnai. Tad eikime prie reikalo.
Dar praėjusių metų pabaigoje, derinant žinią dėl Lietuvos ir Graikijos kontrolinių rungtynių, teko bendrauti su Graikijos rinktinės ir federacijos atstovais. Turbūt ir skaitytojas nėra svetimas su situacija, kai prie elektroninių laiškų būna prisegta bent keletas asmenų, taip nutiko ir šį kartą. Tik vienas iš tų prie laiško prisegtų asmenų turėjo autoriui labai jau girdėtą vardą ir pavardę – Takis Fyssas.
Per kelias minutes pavyko surasti, jog šis buvęs futbolininkas dabar dirba Graikijos futbolo rinktinės sporto direktoriumi. Tačiau pakalbinti jį norėjau ne dėl dabartinių jo pareigų, bet dėl to, kur jis buvo 2005-2007 metais, dar būdamas profesionaliu futbolininku. O tuo metu jis žaidė Edinburgo „Hearts“ klube Škotijoje. O futbolo sirgaliai atsimena – tais laikais „Hearts“ klube lietuviškų akcentų buvo ne vienas ir ne du.
Pateikiau Graikijos atstovams užklausą, kurioje paklausiau, ar būtų galima mūsų vizito Atėnuose metu suderinti interviu su T. Fyssu, gavau atsakymą, jog užklausa bus perduota Graikijos rinktinės atstovui spaudai, o tada prasidėjo laukimas.
Laukimas užtruko, tad jau būnant Serbijoje pasitikslinau, ar viskas gerai ir ar pavyks gauti norimą interviu. Atsakymas atėjo Belgrade stebint Lietuvos rungtynes su Serbija ir tas atsakymas buvo teigiamas.
Tikėdamasis teigiamo atsakymo, interviu pasiruošęs buvau dar iki atsakymą gaunant, tad streso nebuvo.
Tačiau čia galbūt reikėtų daugiau konteksto, kodėl būtent T. Fyssas ir kodėl būtent šitas „Hearts“ klubo etapas.
Vėlgi, šiuo atveju – asmeninis autoriaus interesas. Galbūt skambės neįprastai, bet tų laikų „Hearts“ komanda autoriui kelia šiokią tokią nostalgiją, o tai tiesiogiai nulėmė keli dalykai.
Vienas jų – autoriui, tuo metu buvusiam 11-12 metų amžiaus, labai įstrigo tai, kad Škotijos čempionato komandos rungtynės rodomos per lietuvišką televiziją (toks etapas tikrai buvo), kad ant Škotijos klubo marškinėlių puikuojasi lietuviškas užrašas „ŪKIO BANKAS“ ir kad Škotijos klube rungtyniauja tiek daug lietuvių.
Vardą ir pavardę žmogaus, dėl kurio taip buvo, turbūt atsimena visi, tad prie jo čia neapsistosime, tačiau man tai įstrigo rimtai. Įstrigo ta prasme, kad tuomet kiekvienas šeštadienis, kai rodomos „Hearts“ rungtynės, buvo leidžiamas prie televizoriaus, tada, dar būdamas didelis kompiuterinių žaidimų aistruoliu, FIFA žaidime rinkausi „Hearts“ komandą ir kurdavau su ja ilgalaikę karjerą (ir man, pripažinsiu, pavyko su lietuviais laimėti ne vieną trofėjų), tad palaipsniui ta kultinė komanda autoriui tapo kažkas labai giliai įsiminusio.
Dar iki dabar atmintyje išlieka komandos barzdočiai Stevenas Pressley ar Paulas Hartley, kultinis komandos vartininkas, ir šiuo metu į ją sugrįžęs Craigas Gordonas, tas pats bokso pirštinėmis su klubo savininku mojavęsis čekų puolėjas Romanas Bednaras.
Ir, aišku, visi klubo lietuviai – bene didžiausią istorinį įspaudą ten paliko Saulius Mikoliūnas, Deividas Česnauskis, Edgaras Jankauskas, Marius Žaliūkas, Andrius Velička, taip pat buvo ir kitų, tačiau jie tais laikais turėjo mažesnes roles ir sirgalių atsiminimuose, turbūt, taip giliai neišliko.
Būtent tos kultinės komandos, kurią ne vieną sezoną žaidime teko valdyti ir man, dalimi buvo ir T. Fyssas. Kairiakojis gynėjas, pasižymėjęs puikiu sprendimų priėmimu, į komandą atvyko 2005-aisiais. Atvyko jau artėdamas prie, nepabijokime to žodžio, veterano amžiaus – tuo metu graikui buvo jau 32-eji, tačiau į Škotiją jis atsivežė tai, ko komandai itin reikėjo – nugalėtojo mentalitetą.
Į Edinburgą graikas atvyko ką tik su Lisabonos „Benfica“ laimėjęs Portugalijos čempionatą, o dar prieš metus buvo dalimi vienos didžiausių visų laikų futbolo sensacijų – su graikų rinktine triumfavo 2004-ųjų Europos čempionate.
Tas nugalėtojo mentalitetas, akivaizdu, padėjo, mat „Hearts“ tada sužaidė istoriškai gerą sezoną – Škotijos čempionate užėmė antrą vietą, laimėjo Škotijos taurę bei iškovojo kelialapį į Čempionų lygos atranką.
Tą kelialapį komandai garantavo pergalę sezono finiše prieš „Aberdeen“ klubą, o po jos T. Fyssas kartu su fanais dainavo pergalės dainas ir jau vien dėl to iki pat dabar yra atsimenamas komandos sirgalių.
Kitas sezonas tiek jam, tiek komandai jau nebuvo toks sėkmingas, tad 2007-aisiais jis grįžo į Graikiją, prisijungė prie Atėnų „Panathinaikos“ komandos ir netrukus patyliukais užbaigė savo futbolininko karjerą.
Keliamės prie šių dienų – turbūt ne vienas jūsų matė tą smagų ir emocingą Lietuvos rinktinės trenerio Edgaro Jankausko ir T. Fysso susitikimą, o jei nematėte – tai pateiksiu šiek tiek konteksto.
Prieš rungtynes Graikijoje surengtoje spaudos konferencijoje paklausiau E. Jankausko, kokie atsiminimai išlikę apie T. Fyssą, su kuriuo jis ne tik kartu kėlė Škotijos taurę, bet prieš kurį laiką dar anksčiau rungtyniavo Portugalijoje, vilkėdamas „Porto“ spalvas.
Graikai staiga suprato, apie ką eina kalba, ir jų vertėja netrukus prasitarė, kad T. Fyssas laukia čia pat, už durų. Netrukus ta pati vertėją T. Fyssą pakvietė užeiti į spaudos konferencijų salę, šis nieko nelaukė ir su šypsena žengė vidun. E. Jankausko veide, sutikus buvusį bendražygį, pasirodė didžiulė šypsena, bičiuliai šiltai apsikabino, persimetė keliais žodžiais, o vėliau pabendravo ir daugiau.
Prieš mūsų pokalbį T. Fyssas dar pasakė, kad gyvai E. Jankauską sutiko pirmą kartą nuo tada, kai jie kartu rungtyniavo Škotijoje. Tad tai dar labiau kalba apie tai, kokios tikros ir nevaidintos tada buvo emocijos.
Tada jau sėdome pašnekesiui ir per maždaug pusvalandį turėto laiko išgirdau daug įdomių dalykų. Pasibaigus mūsų pokalbiui su T. Fyssu paspaudėme rankas, o išeidamas jis dar šyptelėjo ir pasakė: „Ačiū už šitą pokalbį, jis tikrai leido man grįžti į tuos gerus laikus“. O tai – bene geriausias galimas įvertinimas.
Tad dabar įžanga (tokia šiek tiek ilgoka) baigėsi ir kviečiu jus skaityti pokalbį su Europos čempionu Takiu Fyssu.
– Kai 2005-aisiais prisijungėte prie „Hearts“ klubo, spaudoje buvo ne vienas pranešimas, jog turėjote ir variantų kitose šalyse, kaip Vokietija ar Anglija. Kas jus paskatino tada pasirinkti Škotiją ir Edinburgą?
– Pamenu, kad sprendimas buvo susijęs su šeima – mes tuo metu laukėmės kūdikio, tuo metu buvau Portugalijoje, kelis metus žaidžiau pajėgiuose turnyruose, tarptautinėse varžybose, norėjau ir toliau žaisti aukštame lygyje, bet iš kitos pusės – norėjau mėgautis futbolu. Žinojau, kad mano karjera nesitęs amžinai (kai prisijungė prie „Hearts“, jam buvo 32 metai – red.), tad nusprendžiau keltis į komandą, kuri norėjo padaryti kažką ypatingo, įsiterpti tarp grandų „Celtic“ ir „Rangers“, laimėti taurę.
Tai man suteikė motyvacijos, taip pat – ir pats Edinburgo miestas, kurį buvau lankęs jau anksčiau, pamilau tą vietą. Vėliau mane pamilo ir sirgaliai, tad tikrai niekada nesigailėjau savo sprendimo keltis į Edinburgą ir atstovauti „Hearts“.
– Kai reikėjo derėtis su klubu dėl perėjimo – kiek teko bendrauti su pačiu Vladimiru Romanovu, kiek už tai buvo atsakingi kiti žmonės?
– Tą vasarą vienas po kito persikėlėme su Edgaru, kuris turėjo puikų etapą „Porto“ klube, kitose pajėgiose lygose ir komandose, aš buvau Europos čempionas, kuris atvyko į „Hearts“. Žinoma, teko bendrauti su ponu Romanovu, jis stengėsi daryti viską, kad būčiau patenkintas mieste, kai pasirašiau sutartį, pamenu, pasakiau jam, kad jis neturėtų rūpintis dėl pinigų, nes aš žaisiu visas rungtynes, nesiskųsiu skausmais. Dienos pabaigoje, manau, komandai atidaviau viską, pirmame sezone sužaidžiau daugiau nei 40 rungtynių. Laimėjome taurę ir taip įsirašėme į istoriją.
– Vladimiro Romanovo valdymo etapas „Hearts“ klube buvo pažymėtas dažnu trenerių keitimu, bet labai įdomi situacija susiklostė jūsų pirmo sezono klube metu – komanda čempionatą pradėjo dešimties nepralaimėtų rungtynių serija (tarp jų – aštuonios pergalės), buvo užimama pirma vieta lygoje, tačiau buvo nuspręsta atleisti tuometinį trenerį George`ą Burley. Kaip tokią situaciją priėmėte jūs, kaip žaidėjai, kai komanda startuoja sėkmingai, bet staiga yra nuimamas treneris?
– Visiems tai buvo labai staigiai priimtas sprendimas, negalėjome to suprasti. Tačiau žaidėjai negali suprasti daugelio dalykų. Dabar, žvelgdamas iš savo pozicijos pastaruosius 15 metų, kai tai yra mano darbas, aš suprantu, kad tuo metu kažkas turbūt nutiko, kad buvo priimtas toks sprendimas. Žaidėjams nebūtina žinoti visko.
Tuo metu aš buvau jau labai patyręs žaidėjas, man buvo 32-eji, tad supratau, kad kažkas nutiko. Gerai žinojau tuometinį trenerį G. Burley, gerbiau jį, tačiau mes turėjome toliau dirbti savo darbą, nes toks yra futbolas. Žiūrėkite, kas neseniai nutiko su Miuncheno „Bayern“ klubu, tad žaidėjai turi toliau žaisti, toks yra jų darbas.
Galų gale – tame sezone laimėjome taurę, užėmėme antrą vietą lygoje, patekome į Čempionų lygos atranką, tad sezonas, galų gale, nebuvo toks blogas.
– Tada komandos vairą laikinai perėmė kitas specialistas Grahamas Rixas, o jau netrukus prie komandos vairo stojo dar vienas gerai žinomas lietuvis – Valdas Ivanauskas. Kokie atsiminimai jums išlikę iš darbo su šiuo lietuviu specialistu?
– Pamenu, kad man atvykus į „Hearts“, jis buvo klubo direktorius, dėl savo perėjimo į komandą teko derėtis ir su juo, jis taip pat stengėsi, kad jausčiausi kuo geriau ir apie jį atsiminimai tikrai patys geriausi. Tiek kaip direktorius, tiek kaip treneris jis buvo labai sąžiningas su visais žaidėjais.
Taurės pusfinalyje prieš „Hibernian“ jis manęs neišleido į startinę sudėtį, o aš velniškai norėjau žaisti tose rungtynėse, nes jaučiau, kad tai mano laikas. Tačiau jis nusprendė pasielgti taip ir turėjau susitaikyti su savimi, likti ant atsarginių suolelio ir tai padariau.
Jis mane išleido į aikštę antrame kėlinyje ir tada vis tiek labai džiaugiausi pergale prieš „Hibernian“, o laimėtame finale jau žaidžiau nuo pradžių. Tai yra svarbiausia – turėti gerus gebėjimus ir suprasti, kad komanda yra svarbiausia, o tik po to eina žaidėjai.
– Tas 2005-2006 metų sezonas „Hearts“ komandai apskritai buvo istorinis – Škotijos lygoje paskutinį kartą iki šiol įsiterpta tarp Glazgo ekipų „Rangers“ ir „Celtic“, užimta antra vieta, laimėta taurė, iškovotas kelialapis į Čempionų lygos atrankos varžybas. Kas apskritai buvo tokio ypatingo būtent apie tą komandą?
– Tiesiog turėjome puikius žaidėjus (šypteli – red.). Po tiek daug trenerių pasikeitimų, galų gale, mes turėjome puikius žaidėjus su puikiais charakteriais, asmenybėmis, psichologine stiprybe, kurie padėjo kitiems žaidėjams, nes turėjome daug jaunų škotų, lietuvių žaidėjų, kaip Saulius Mikoliūnas, Deividas Česnauskis, taip pat ir britai, kurie padėjo komandai.
Bet taip pat buvo ir labai patyrusių škotų futbolininkų, kaip Paulas Hartley, Stevenas Pressley, taip pat ir Rudi Škacelis, kuris buvo neabejotinai geriausias to sezono futbolininkas. Yra svarbu, kad visi šie žaidėjai padėjo komandai sukurti tokią atmosferą, kokią mes tada turėjome.
– Jau užsiminėte apie tai, bet Škotijoje rungtyniavote su daugybe lietuvių – jūsų komandos draugais vienu ar kitu metu buvo Saulius Mikoliūnas, Edgaras Jankauskas, Deividas Česnauskis, Marius Žaliūkas, Andrius Velička, taip pat, trumpesnį laiką – ir kiti lietuviai futbolininkai… (T. Fyssas staiga nutraukia klausimą – red.)
– Taip, mano antrame sezone komandoje buvo Marius (Žaliūkas), aš jį tiesiog mylėjau, tai yra be abejonės geriausias mano sutiktas lietuvis. Taip, labai gerbiu Edgarą, Saulių, Deividą, turiu puikius atsiminimus su šiais vyrukais, jie buvo labai mandagūs, stipraus charakterio, sunkiai dirbantys, tačiau Marius…
Buvo kažkas, nežinau, jo veidas, jo akys, šypsena, vis dar turiu jo vaizdą prieš savo akis, niekada jo nepamiršiu, tikrai neapsakomai gaila, kad jo nebėra tarp mūsų.
Kalbant apie kitus lietuvius, Edgarą (Jankauską) atsiminiau iš jo laiko „Porto“ klube, ne sykį teko žaisti prieš jį, žinojau, koks jis puikus žaidėjais ir kiek mums jėgos puolime suteiks. Saulius (Mikoliūnas) tuo metu buvo labai talentingas, pasirengęs žaisti su dideliu intensyvumu, sunkiai dirbo ir norėjo pasiekti sėkmės, metai iš metų kaupė savo patirtį ir pradėjo žaisti stabiliau, geriau ir geriau ir, jei neklystu, žaidžia iki pat dabar, tad įsivaizduokite, kiek tas vyrukas dirbo. Žinoma, atsimenu ir Čėsną (Deividą Česnauskį), jis taip pat buvo labai talentingas žaidėjas, puikiai žaidė vienas prieš vieną, įmušė kelis svarbius įvarčius.
Andrius Velička į komandą atvyko mano etapo ten pabaigoje, pamenu, koks jis buvo puikus žaidėjas ir žmogus, jis taip pat komandai pelnė ne vieną svarbų įvartį.
– Minėjote, jog su Edgaru Jankausku susidūrėte dar jums abiems žaidžiant Portugalijoje, rungtyniaujant vienas prieš kitą. Kas buvo sunkiausia ginantis prieš jį, kas jį labiausiai išskirdavo iš kitų puolėjų?
– Jo kūnas ir sudėjimas (juokiasi – red.). Jis buvo aukštas, stiprus, visada žinojo, kaip blokuoti kamuolį. Visi žaidėjai turi kažkokių privalumų ar trūkumų, Edgaras puikiai žinojo savo privalumus ir stengėsi juos panaudoti aikštėje, o tai kiekvienam žaidėjui ir yra svarbiausia – pademonstruoti savo geriausias puses, išnaudoti savo jėgą ir sukurti geriausias galimybes savo komandai.
Taip pat visi žinome, kur turime savo silpnybes, tačiau reikia mokėti aikštėje jų neparodyti, o tai irgi yra labai svarbus protingo žaidėjo bruožas, taip pat – suprasti, kad nesi tobulas ir nuolat ties tomis silpnesnėmis vietomis dirbti.
– Po istorinio komandai 2005-2006-ųjų sezono, kitas sezonas komandai nebuvo toks geras – lygoje užimta 4-oji vieta, taurėje pasirodymas baigtas ketvirtame etape, Čempionų lygos atrankoje – trečiajame atrankos etape. Kada pats nusprendėte, kad tai bus antras ir paskutinis jūsų sezonas komandoje ir kad po sezono paliksite ekipą?
– Manau, kad padariau klaidą – turėjau „Hearts“ klube likti dar vienam sezonui. Tačiau Škotijoje susilaukiau trečiojo savo vaiko, ilgai nebuvau buvęs Graikijoje, man pasiūlymą pateikė Atėnų „Panathinaikos“, mano komanda, anksčiau ten buvau žaidęs 6 sezonus, turėjau puikius atsiminimus, fanai mane mėgo, tad tai tarsi pastūmėjo mane grįžti.
Tačiau galų gale manau, kad turėjau Škotijoje likti dar vienam sezonui, kita vertus, supratau, kad senstu, turėjau užleisti savo poziciją kitam žaidėjui, o „Hearts“ klube mano įpėdinis buvo Lee Wallace`as, puikus žmogus, kuris iš manęs mokėsi pirmame mano sezone. Supratau, kad tada atėjo jo laikas ir nenorėjau stabdyti jo augimo.
– Kokie atsiminimai apskritai išlieka ryškiausi iš to etapo – laimėta taurė, vienintelis įmuštas įvartis, patekimas į Čempionų lygos atranką, o gal dar kažkas?
– Turėjau įmušti daugiau įvarčių, nesuprantu, kodėl nepavyko (juokiasi – red.). Bet atlikau ir vieną tikrai gerą rezultatyvų perdavimą tam pačiam Edgarui, berods, rungtynėse prieš „Motherwell“! Pamenu, atlikęs perdavimą meldžiausi, kad jis įmuštų, nes man tas perdavimas buvo labai svarbus ir, žinoma, jis įmušė (juokiasi – red.).
Pirmame sezone visos rungtynės su komanda buvo fantastiškos – laimėjome prieš „Rangers“, laimėjome prieš „Celtic“, iškovojome taurę. Patekus į Čempionų lygą – dainavome su fanais.
Aišku, po taurės laimėjimo – didžiulė šventė mieste, pilname žmonių, visas miestas šventė, na, gerai, galbūt pusė miesto, nes kita pusė buvo „Hibernian“ fanai (juokiasi – red.). Tai yra geriausios akimirkos, mano patirtos šiame mieste. Kaip minėjau, fanai mane mylėjo, o aš bandžiau jiems atsidėkoti savo geru žaidimu ir kova.
Nuotraukų galerija iš laimėto Škotijos taurės finalo 2006-aisiais.
– Dabar jau esame socialinių tinklų amžiuje, gal vis dar sulaukiate žinučių iš sirgalių Škotijoje?
– Taip, neseniai dar teko lankytis Škotijoje, fanai mane pakvietė apsilankyti ir jų atvyko gal 200, buvo labai smagu pasimatyti, sužinoti naujienas apie komandą. Tikiu, kad mūsų istorija dar nėra baigta – gal man dar pavyks į komandą grįžti kokiose nors naujose pareigose? Niekada negali žinoti.
– O kas labiausiai jums patiko apie Edinburgą kaip apie miestą?
– Žinote, žmonės sako, kad Edinburgas yra tiesiog Atėnai Šiaurėje. Turime panašų gyvenimo stilių, būdą, žinoma, išskyrus orą (juokiasi – red.), ten labai vėjuota, bet man tai labai patiko, nes tai yra geriausias oras žaisti futbolą, Atėnuose būna labai karšta, čia kartais negalima žaisti po pietų. Man labai patiko Škotijos žmonių mentalitetas – jie labai mandagūs, draugiški su manimi, mano šeima, niekada nepamiršiu, kaip jie mane priėmė.
– Dabar norėčiau pereiti prie keleto konkrečių asmenybių – jūsų buvę bendraklubiai Paulas Hartley, Edgaras Jankauskas, Stevenas Pressley ar kiti žaidėjai viename ar kitame lygyje dabar užsiima treniravimu, Robbie Neilsonas dabar treniruoja tą pačią „Hearts“ ekipą (neseniai R. Neilsonas neteko savo trenerio posto – red.). Ar jums dar žaidžiant matėsi, kad tie žmonės po karjeros gali sukti būtent treniravimo keliu? Ir jūsų manymu – kas apskritai padaro trenerį geru?
– Niekada negali žinoti, kuris žaidėjas bus geras treneris. Kartais rungtynėse matai, kaip vienas žaidėjas gerai komunikuoja su kitais, geba juos motyvuoti ir paskatinti žaisti geriau. Kai kurie kiti to taip gerai nemoka, tačiau kai tampa treneriais – visiškai pasikeičia tuo požiūriu, kaip bendrauja su žaidėjais. Tad tikrai negalima numatyti ateities. Esu labai laimingas dėl Edgaro, dėl Robbie ir kitų vyrukų, kurie dirba treneriais.
Turbūt vienintelis vyrukas, dėl kurio tapimo treneriu buvau šimtu procentų tikras, buvo Stevenas Pressley. Jis niekada nesustodavo kalbėti, jis buvo pasirengęs būti treneriu.
Kas padaro trenerį geru? Pergalės (juokiasi – red.). Bet turi sunkiai dirbti su komanda. Kalbėjome su Edgaru, tikrai nėra lengva būti treneriu. Svarbiausia yra būti sąžiningu su žaidėjais. Iš savo darbo pusės – noriu turėti tokį trenerį, kuris turi savo planą, savo filosofiją apie futbolą, turime ties tuo sutikti, sutarti, kaip norėsime žaisti.
Iš kitos pusės – nenoriu, kad treneriai per daug keistų savo filosofiją, kad vieneriose rungtynėse žaistume vienu išsidėstymu, kitose – kitu. Žinoma, taip gali nutikti atskirose rungtynėse, bet nereikia apkrauti žaidėjų nereikalinga informacija, reikia, kad jie suprastų trenerio filosofiją.
Žaidėjai turi suprasti, kad treneris priima sprendimus ir pasirinkimus. Kai aš buvau žaidėjas ir man treneris sakydavo, kad nežaisiu, galvodavau, kad jis manęs nemėgsta, tad jausdavau, kad turiu jam įrodyti, jog esu geresnis už kitą vyruką ir negaliu sustoti. Tai yra motyvacija, kurią treneris turi perduoti žaidėjams, kad jie toliau sunkiai dirbtų, nes niekada nežinai, kada gali tapti reguliariai rungtyniaujančiu žaidėju.
– Kitas vyrukas, kurį norėčiau paminėti – vartininkas Craigas Gordonas. Jis buvo jūsų bendraklubis tais 2005-2007-aisiais, dabar, būdamas 40-ies, jis vėl yra komandoje ir yra svarbi jos dalis. Kaip jūs pamenate savo laiką su šiuo vartų sargu?
– Pamenu, kad buvau jam sakęs, jog jis yra geriausias mano matytas vartininkas. Kai buvau Škotijoje, sakiau jam, kad taip, aš buvau žaidęs Čempionų lygoje, Europos čempionate, Europos lygoje, bet tuo metu galvojau, kad tas vyrukas turės puikią karjerą. Taip ir nutiko ir iki pat dabar jis ir toliau žaidžia aukštame lygyje.
– Ir pabaigai – nukrypimas nuo etapo Edinburge. Kitais metais sukaks 20 metų nuo to, kada Graikijos rinktinė tapo Europos čempione. Jūsų manymu, ką ši pergalė šaliai reiškia šiandien, jau praėjus tiek laiko? Ir ar palaikote ryšius su kitais tos legendinės komandos atstovais?
– Esame pasirengę atšvęsti šią sukaktį, pats esu Euro 2004 legendų komandos prezidentas. Sukūrėme kompaniją, kuri rengia įvairias labdaringas rungtynes ir socialines akcijas. Tikrai bandome visiems suteikti laimės, kitais metais planuojame surengti progines rungtynes, manau, kad vis dar esame pajėgūs sužaisti (juokiasi – red.) dar vienerias rungtynes, gal jau ne tokiais rezultatais, bet pabandysime.
Kita vertus – manau, kad ta sėkmė dar labiau motyvuos mūsų dabartinę komandą patekti į 2024-ųjų Europos čempionatą, praėjus lygiai dvidešimčiai metų. Tai yra dar viena motyvacija mūsų komandai, kuri yra jauna, talentinga, su puikia atmosfera, žaidėjais ir mentalitetu. Pastaraisiais metais mes esame tikra komanda ir bandysime ten patekti.
