2016 metais geriausios Moterų A lygos žaidėjos laurai atiteko Simonai Veličkaitei. Iš Gelgaudiškio kilusi 20-metė saugė šį sezoną demonstravo puikų žaidimą „Gintros-Universiteto“ ekipoje, čempionate pelnė 30 įvarčių bei taip pat buvo lyderė nacionalinėje moterų rinktinėje.
Šiame interviu Simona papasakojo savo futbolininkės kelią, kodėl pasirinko studijuoti finansų matematiką bei kas jai yra didžiausios gyvenimo vertybės.
– Kokiais įspūdžiais dabar gyveni, sulaukus svarbiausio Lietuvos futbolo pripažinimo?
– Esu labai laiminga, kad mane taip įvertino. Tai pridėjo papildomos motyvacijos dar labiau stengtis ir tobulėti bei kitais metais žaisti dar geriau. Per sezono pertrauką noriu pailsėti ir, žinoma, su gera nuotaika bei nusiteikimu laukti naujo sezono pradžios.
– Tavo pirmos futbolo turnyras – „Ežiogolo“ tarpmokyklinės žaidynės. Kas paskatino jose sudalyvauti bei kokie įsimintini momentai išliko atminty?
– „Ežiogolo“ žaidynėse kiekvienoje komandoje privalo žaisti bent viena mergaitė. Kadangi mokykloje visada buvau labai aktyvi ir sportiška, tai, atrodo, 2009 metais gavau kvietimą prisijungti prie berniukų futbolo komandos ir kartu vykti atstovauti savo mokyklą šiame turnyre. Su manimi žaidusioms mergaitėms futbolo treniruotės baigėsi būtent po šių žaidynių, o man tai buvo tik pradžia futbolo aikštelėje. Atskiri momentai neįsiminė, bet tikriausiai svarbiausia tai, kad šio turnyro dėka aš pradėjau žaisti futbolą ir tai darau iki dabar.
– Ar Veličkų šeima turi sportinių tradicijų? Kaip artimieji reagavo į tavo pomėgį futbolui?
– Sportinių tradicijų šeimoje neturime, tačiau sportas mums labai patinka. Pomėgiu futbolui labiausiai džiaugėsi tėtis, kadangi pats turėjo atsisakyti svajonės žaisti profesionaliai, tai dabar yra labai laimingas mano pasiekimais. Kadangi su broliu žaidėme toje pačioje komandoje, tai būdavo labai daug pykčių dėl įvairių situacijų aikštėje; tomis akimirkomis, manau, jis nelabai džiaugėsi, kad sesė žaidžia futbolą, bet visada turėjo kam pasiūlyti kartu išeiti į kiemą ir paspardyti kamuolį.
Galbūt žmogus, kuriam nelabai patiko šis mano pomėgis, buvo mama, kuriai sportas nėra pati įdomiausia veikla. Būtent dėlto ji galvojo, kad pabandysiu ir mesiu, bet viskas susiklostė visai kitaip. Labai džiaugiuosi, jog turiu šeimą, kuri mane visada palaiko; kai tik turi galimybę, stebi mano rungtynes ir džiaugiasi laimėjimais bei paguodžia pralaimėjus.
– Teko išbandyti įvairias žaidybines pozicijas bei kaip atradai sau labiausiai patikusią?
– Visada labiausiai patiko atakuoti, taigi nuo pat pradžių žaidžiau puolėjos pozicijoje ir niekur kitur. Atvykus į Šiaulius taip pat buvau puolėja ir tik po kurio laiko jaunimo rinktinės treneris davė šansą pasireikšti krašto saugės pozicijoje. Gerai sužaidus taip ir likau krašto saugė, dabar ne tik rinktinėje, bet ir savo klube rungtyniauju šioje pozicijoje.
– Kas buvo tau autoritetai besimokinant Gelgaudiškyje?
– Didžiausi autoritetai buvo pirmieji mano treneriai – tai Robertas Beniulis ir Pranas Povilaitis, kurie ir sukūrė komandą Gelgaudiškyje. Esu labai dėkinga, nes tik šių žmonių dėka sužinojau, kas yra futbolas ir pamilau šią sporto šaką. Džiugu, kad ir mažuose miesteliuose yra žmonių, kurie stengiasi bendruomenės labui, organizuoja turnyrus ir rungtynes, jei turiu galimybę visuomet ateinu pažiūrėti kaip žaidžia mano miestelio komanda.
– Kodėl visgi susiejai gyvenimą su futbolu bei kaip patekai į „Gintros-Universiteto“ ekipą?
– Kadangi mūsų miestelyje daug veiklos nebuvo, tai gavus pasiūlymą žaisti futbolą iškart sutikau ir jau nuo pirmos treniruotės šis žaidimas man labai patiko. Kuo toliau, tuo labiau laukdavau treniruočių ir stengdavausi niekada jų nepraleisti. Treniravausi su berniukais, todėl po kurio laiko sugalvojau ieškoti mergaičių komandos. Vienintelis miestas – Šiauliai – galėjo suteikti galimybę mokytis ir sportuoti tuo pačiu metu. Nuo 12 metų pusantrų metų žaidžiau su berniukais, tada pusę metų važinėjau žaisti už Šiaulių FA ir keturiolikos išvažiavau į Šiaulius. ŠFA treneris Visvaldas Sudaris pasiūlė atvykti į Šiaulius ir žaisti už „Gintrą-Universitetą“ .
– Ką prisimeni iš savo pirmųjų rungtynių šiauliečių ekipoje 2011 metų rugsėjo 9-ąją?
– Pirmosios mano rungtynės įsimintinos ne tik man, bet ir visai komandai. Pralaimėjome Kauno komandai 4:2, tai buvo pirmasis „Gintros-Universiteto“ pralaimėjimas Lietuvos moterų A lygoje per penkerius metus. Pati žengiau į aikštę antro kėlinio pradžioje. Šiuo pralaimėjimu nesėkmės Lietuvos aukščiausioje moterų lygoje baigėsi ir nuo 2011 metų daugiau pralaimėjimų nepatyrėme.
– Buvo momentų, kada realiai svarstei atsisakyti futbolo?
– Tokių akimirkų buvo ir tikrai ne kartą. Sunku visada būna pavasarį prasidėjus naujam A lygos sezonui, taip pat prasideda rinktinės stovyklos, grižus po jų reikia labai daug atsiskaityti universitete. Tada ir būna sunkiausia, kai visiškai nelieka laiko poilsiui, norisi viską mesti ir tiesiog pailsėti.
– Pastaruoju metu Lietuvos sporte itin sureikšminama psichologija, mitybos ir poilsio režimai. Kuris iš šių faktorių tau atrodo svarbiausias Lietuvos moterų futbole?
– Manau, kad ne tik Lietuvos moterų futbole, bet ir apskritai visose sporto šakose, svarbiausia yra poilsis. Žinoma, ir kiti faktoriai yra labai svarbūs, bet man svarbiausia gerai pailsėti. Po rungtynių pailsiu tada, kai gerai išsimiegu, taigi leidžiu sau visą dieną miegoti ir nieko neveikti. Taip pat ilsintis žiūriu filmus ar serialus, skaitau žurnalus.
– Favoritas UEFA Čempionų lygos turnyre?
– Manau, kad šio sezono UEFA Čempionų lygoje nugalės FC „Barcelona“. Visada palaikiau ir palaikysiu šią komandą. „Barcelona“ turi pajėgių žaidėjų, kurie gali padėti komandai iškovoti titulą.
– Kodėl Šiaulių universitete pasirinkai finansų matematikos studijas? Ar dėstytojai atsižvelgia į tavo sportinį grafiką?
– Pasirinkau studijuoti finansų matematiką, nes mokykloje labai patiko matematika. Itin patinka algebriniai skaičiavimai – tai uždaviniai, kurie nereikalauja brėžinių. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu ir, tikiuosi, kad baigusi taip pat džiaugsiuosi, kaip ir įstojusi į šią specialybę. Esu tokia pat studentė kaip ir visi, stengiuosi viską atsiskaityti laiku, tačiau, jei kažkur išvykstu, visada gaunu galimybę per tam tikrą laiką atsiskaityti.
– Kuo tau reikšmingas Skorpiono zodiako ženklas?
– Zodiako ženklo reikšmės labai nesureikšminu, tačiau manau, kad yra Skorpiono savybių, kurios man padeda aikštėje. Atkakliai siekiu savo tikslo, niekada nepasiduodu ir stengiuosi iki paskutinio teisėjo švilpuko pasiekti kuo geresnį rezultatą.
– Tavo gyvenimo motto ir svarbiausios vertybės?
– Jei labai nori – viskas įmanoma, nėra nieko nepasiekiamo. Didžiausia mano vertybė yra patys artimiausi žmonės, tai mano šeima ir draugas, žinau kad šių žmonių man niekada niekas nepakeis, labai juos myliu ir džiaugiuosi, jog jie visur ir visada palaiko mane.
Dėkui už pokalbį!
Autorius – Robertas Každanas; Augusto Četkausko/sportoakimirka.lt nuotr.
