Dovilė Gailevičiūtė antrus metus iš eilės pripažinta geriausia Lietuvos moterų A lygos sauge. 20 metų „Gintros-Universiteto“ žaidėja šiemet čempionate pelnė 11 įvarčių bei svariai prisidėjo prie komandos sėkmingo pasirodymo. Interviu metu D. Gailevičiūtė atskleidė, kaip tapo futbolininke bei kuo futbolas praturtino jos gyvenimą.
– Kas tave pirmiausiai sudomino futbolu bei kuo jis tave įtraukė?
– Futbolą pradėjau žaisti būdama visai maža, savo brolio dėka, kuris pasiimdavo mane kartu žaisti kieme su savo draugais ir vis pamokydavo, kaip tiksliai atlikti perdavimą ar smūgiuoti į vartus. 14 metų dalyvavau „Ežiogolo“ turnyre, mane pastebėjo kūno kultūros mokytojas S. Jogminas ir nusprendė parodyti mano pirmajam futbolo treneriui Telšiuose – Antanui Rubiui. Futbolas įtraukė savo žavesiu, emocijomis ir vis naujais iššūkiais futbolo aikštelėje.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti pasirinkus futbolininkės kelią? Kada tapai „Gintros-Universiteto“ komandos dalimi?
– Turbūt vienas sunkiausių iššūkių buvo išvykti iš namų, gyventi savarankiškai. Tada mokiausi tik 8-oje klasėje, tad buvau labai jauna ir psichologiškai buvo labai sunku. Buvo dienų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti namo. „Gintros-Universiteto“ dalimi tapau, kai A. Rubys nuvežė mane į „Gintros“ rungtynes, kuriose mane pastebėjo Rimantas Viktoravičius ir pasiūlė likti Šiauliuose.
– Šiaulietės pastaruosius sezonus tiesiog dominuoja čempionate. Koks buvo originaliausias pergalės šventimas, kuriame tau teko sudalyvauti?
– Moterų A lygoje maža konkurencija, todėl pergalėmis džiaugiamės, tačiau jų nesureikšminame, galbūt, todėl ir nešvenčiame. Didesnį džiaugsmą sukelia laimėjimai UEFA Čempionų lygoje – būtent po pergalės Prahoje, kai po 11 metrų baudinių serijos laimėjome ir patekome tarp 16 stipriausių moterų futbolo klubų Europoje, emocijos liejosi per kraštus, buvo sunku patikėti, kad mums tai pavyko. Grįžus iš Prahos, mūsų autobusą pasitiko policijos palyda, su kuria važiavome į Šiaulių miesto stadioną, o ten mus pasitiko FC „Šiaulių“ komanda bei gerbėjai su gėlėmis ir sveikinimo žodžiais.
– Kas yra „linksmiausių plaučių“ savininkė komandoje?
– Komandoje yra dvi merginos – Indrė Venskevičiūtė, kuri linksmina mus savo žemaitiška tarme ir Vestina Neverdauskaitė, kuri net sunkiausiu momentu geba pakelti komandinę nuotaiką. Džiugu, kad komandoje yra tokių linksmų žaidėjų.
– Esi kilusi iš Varnių miesto, garsėjančio įspūdingos gamtos apylinkėmis bei Motiejaus Valančiaus paveldu. Ar dažnai grįžti į gimtinę bei kurias miesto vietas aprodytum pas tave viešintiems svečiams?
– Namo grįžtu, kai turiu laisvo laiko, jeigu nėra treniruočių ar rungtynių. Varniuose svečiams būtinai aprodyčiau Lūksto ežerą, Medvėgalio piliakalnį ir Žemaičių vyskupystės muziejų.
– Kokie yra tavo pomėgiai?
– Didesnių pomėgių už futbolą kaip ir neturiu, mėgstu klausytis muzikos ir leisti laiką su savo draugais.
– Labiausiai patikusi aplankyta šalis?
– Besiruošiant Baltijos taurės turnyrui su moterų futbolo rinktine, dalyvavome „Aphrodite Cup“ turnyre Kipre ir ši šalis man ir paliko didžiausią įspūdį savo kraštovaizdžiu. Labai džiugu, kai futbolas plečia mūsų akiratį ir leidžia pažinti kitas užsienio šalių kultūras.
Kalbino Robertas Každanas, Valdo Knyzelio nuotr.
