Buvusi Lietuvos moterų futbolo rinktinės žaidėja Ieva Kibirkštis pradėjo darbą šalies futbolo merginų rinktinės techninės direktorės pareigose. Po įvykusios jaunųjų talentų stovyklos Vilniuje teigė tikinti, jog galima pakloti pamatus moterų futbolo sėkmei ateityje.
I. Kibirkštis gimė Kanadoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Futbolo kamuolį ji pradėjo gainioti dar nuo ankstyvos vaikystės ir rungtyniavo Kanados moterų lygos Kvebeko „Lakers“ bei JAV universiteto „Mount St. Mary‘s“ komandose.
2007 metais mergina atvyko į Lietuvą ir gynė merginų (U-17, U-19) rinktinių, o vėliau – ir moterų rinktinės garbę. Žaidėjai buvo piešiama perspektyvi ateitis, tačiau patirtos traumos sujaukė svajones žaisti profesionalų futbolą Europoje.
I. Kibirkštis nusprendė ryžtingai žengti pradėtu treneravimo keliu ir baigusi sporto psichologijos magistro mokslus Suomijos ir Vokietijos universitetuose pradėjo darbuotis Švedijos „Kristianstad” jaunimo komandoje. Visgi Lietuvos ji nepamiršo ir, kaip pati teigia, turėjo neužbaigtų planų – pakelti šalies moterų futbolą į aukštesnį lygį.
Lapkričio mėnesį ji dalyvavo merginų treneriams skirtame seminare, o neseniai lankėsi U-16 (2001 m. gimimo ir jaunesnių) rinktinės stovykloje, kurioje įžvalgomis dalijosi ir specialistas iš Šveicarijos.
I. Kibirkštis LFF.lt svetainei papasakojo apie savo naujas pareigas Lietuvoje, ankstesnę karjerą futbole, stovyklą Vilniuje ir bei tikslus prieš Lietuvoje vyksiantį 2018 metų Europos WU-17 Europos čempionatą.
Treniruotėje I. Kibirkštis (dešinėje) ir K. Vaičiulaitytė
– Tavo veikla rodo, kad tavo gyvenime futbolas užima didelę, jei ne didžiausią vietą. Kaip prasidėjo tavo kelionė jame ir kaip ji vystėsi?
– Žaisti futbolą pradėjau dar penkerių metų ir su tuo augau. Rimčiau užsiimti juo pradėjau, kai buvau 12-13 metų. Po kelių metų pradėjau žaisti Lietuvos U-17 rinktinėje ir kurį laiką žaidžiau aukštame lygyje. Tačiau treniruoti kitus pradėjau jau penkiolikos ir man tai buvo labai smagu. Tai dariau įvairiose stovyklose bei masinio futbolo renginiuose su penkių-septynių metų sulaukusiais vaikais. Būdama 18-os, aš jau treniravau penkiolikmečių komandą ir tuomet pradėjau mokytis trenerių kursuose, kad gaučiau reikiamus sertifikatus.
– Kodėl taip anksti pradėjai krimsti treniravimo mokslus?
– Treniravimas buvo kaip atsarginis planas, jei visgi vieną dieną nustočiau žaisti aikštėje, ar nepasisektų futbolininkės karjeroje. Prieš du su puse metų patyriau smegenų sutrenkimą – iš tiesų, net nežinau, kiek aš jų turėjau – ir po savaitės nesijaučiau gerai, turėjau problemų. Bandžiau atsigauti žaisdama pirmajame Vokietijos divizione, tačiau supratau, kad po traumų serijos mano karjerai atėjo galas, tad atsidaviau treniravimui. Pradėjau ieškoti darbo Europoje ir šiuo metu dirbu profesionalaus Švedijos klubo jaunimo komandoje.
– Kaip pavyko persiorientuoti iš žaidimo aikštėje į vadovavimą šalia jos? Kaip pradėjai dirbti Švedijoje?
– Tai buvo pakankamai lengva, nes aš jau turėjau savo atsarginį planą ir tai buvo puiku. Pradėjau darbuotis su U-16, U-17 komandomis, jas kuruoju ir dabar, taip pat esu atsakinga už jaunimo futbolo koordinavimą ir prižiūriu, jog visose grupėse vystymasis vyktų taip, kaip numatyta.
– Kodėl pasirinkai dirbti moterų futbolo srityje, kuri kartais sulaukia kritiškos nuomonės?
– Padėti moterų futbolui man yra labai svarbu. Žmonės ne kartą manęs klausė: „Kodėl nedirbi vyrų futbole?“ ir aš visada turiu tą patį atsakymą: moterų futbolui reikia daugiau dėmesio ir aš noriu bei pilnai tikiu, kad galima pakeisti jo vietą futbolo pasaulyje.
– Kokios tavo naujosios pareigos ir keliami tikslai?
– Dabar esu LFF naujojo mergaičių projekto (2001 metų gimimo ir jaunesnių žaidėjų) techninė direktorė. Esu atsakingą už futbolo dalį – mano darbas bus nukreipti trenerius dirbti tinkama linkme, kurti darbo filosofiją ir planą tinkamai pasiruošti 2018 metų WU-17 finaliniam turnyrui Lietuvoje.
Mes būsime čempionato šeimininkai, tad per šiuos 15 mėnesių norime paruošti tokią komandą, kuri būtų konkurencinga ir galėtų duoti kovą Vokietijai, Anglijai ir Švedijai. Lankysiuosi Lietuvoje bent kartą per mėnesį, tačiau taip pat bendrauju su kolegomis. Darbas niekada nesustoja. Tikimės nuveikti daug.
Po sutarties pasirašymo su LFF generaliniu direktoriumi N. Dunausku
– Esi jauna, tačiau turi nemažai žinių ir patirties iš darbo Švedijoje bei trenerių kursų. Kokias įžvalgas galėtum pateikti apie dabartinę Lietuvos moterų futbolo situaciją ir kaip situaciją reikėtų pakeisti?
– Manau, kad didžiausia problema su moterų futbolu yra ta, kad jis nesulaukia tiek dėmesio, kiek jo turi vyrų futbolas. Mes tik dabar pradėjome atkreipti dėmesį į moterų futbolą. Tai yra gerai, bet turime daug žmonių šalyje, kurie netiki, jog moterų futbolas gali būti geras.
Todėl turime surasti daugiau žmonių, kurie tiki galimybėmis gerinti moterų futbolą. Visgi manau, kad didžioji dalis su jaunomis mergaitėmis dirbančių trenerių, su kuriais dabar aš bendrauju ir palaikau ryšį, turi didelį potencialą. Jos yra buvusios dar dabar tebežaidžiančios žaidėjos.
Taigi, dabar turime jaunosios kartos trenerių, kurie mano, kad merginų tobulėjimas yra labai svarbu ir stipriai atsiduoda šiam darbui. Dėl šių žmonių galima tikėti, kad judėsime tik į priekį ir paversime moterų futbolą svarbiu.
– Praeitą savaitę atvykai į Lietuvą ir dirbai mergaičių atrankos stovykloje Vilniuje. Papasakok apie šią stovyklą.
– Iš tiesų, kai Lietuvos jaunimo rinktinę, aš žinojau, kad lygis čia yra kitoks, ne toks aukštas, kaip Kanadoje. Todėl aš norėjau būti pokyčių proceso dalimi. Ilgai kalbėjomės apie tai, kaip galėčiau prisijungti ir kažką nuveikti, bet to išpildyti niekaip nepavykdavo. Bet dabar tai pagaliau vyksta.
Šį menesį į stovyklą surinkome talentingas 2001 metų ir jaunesnes merginas, kurios yra pamatas bei naujoji karta, kuri keis Lietuvos moterų futbolo veidą. Vienas pagrindinių stovyklos tikslų buvo tobulinti trenerių žinias, kad jie galėtų geriau vadovauti žaidėjoms.
Žinoma, stebėjome ir pačias futbolininkes ir, mano nuomone, jos turi nemažai potencialo. Prieš atvykstant negirdėjau teigiamų dalykų, bet atvykusi supratau, kad su šiomis žaidėjomis galime nuveikti kažką didelio. Mergaitės parodė norą žaisti ir susipažinti su naujais metodais treniruotėse. Ši stovykla suteikė tikrai pozityvių emocijų tiek dėl susirinkusių mergaičių, tiek dėl jaunų trenerių, atvirų naujoms idėjoms.
Tikime, kad žmonės atkreips dėmesį į modernų treniravimą. Mes siekiame pakeisti konservatyvų požiūrį ir bandome daryti savotišką revoliuciją moterų futbolo treniravime. Smagu darbuotis tokioje komandoje žmonių, kurie turi vieną tikslą ir to kryptingai bando siekti.
– Kokie tavo asmeniniai planai, ar norėtum ateityje dirbti moterų futbolo komandos trenere?
– Per pastaruosius metus metus mano požiūris pasikeitė. Iš pradžių norėjau būti profesionalių žaidėjų trenere, bet dabar supratau, kad man patinka dirbti su jaunimu ir jų žaidimo brandinimu. Per ateinančius 5 – 10 metų save įsivaizduoju dirbančia su jaunimu ar vadovaujančia akademijai. Su tuo sieju savo ateitį.
