Nuo 2015 metų Lietuvos moterų futbolo rinktinės štabe dirbanti vyr. trenerio asistentė Ingrida Siliūnienė gali pasigirti, jog stovėjo prie mūsų valstybės moterų futbolo ištakų.
I. Siliūnienė pasidalino savo įspūdžiais apie debiutinius rinktinės metus, darbą Lietuvos rinktinės štabe bei moterų futbolo augimą Europoje.
– Ką Jums reiškė galimybė žaisti susikūrusioje Lietuvos moterų futbolo rinktinėje, kuri 1993 metais startavo tarptautinėse varžybose?
– Tai buvo pati mūsų futbolo kelio pradžia. Jurijaus Sarapo treniruojama rinktinė žaidė prieš Daniją Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione, o aš pasirodžiau rungtynių pabaigoje. Labai įsiminė išvykos rungtynės žaidžiant prieš Bulgariją – mes džiaugėmės pelniusios patį pirmąjį įvartį ir iš laimės verkėme. Kitą dieną Bulgarijos spauda rašė, jog po Jelenos Vaščilko įvarčio verkėme kaip vaikai, o sužaidus lygiosiomis 1:1 džiaugėmės tarsi laimėjusios Pasaulio čempionatą. Tai buvo neapsakomos emocijos.
Nors pirmieji rinktinės žingsniai buvo sunkūs, neturėjome tinkamos ekipiruotės, bet mūsų sudėtyje buvo keletas aukšto lygio žaidėjų, turėjusių patirties SSRS Jaunimo rinktinėse. Mums žaisti nepriklausomos Lietuvos rinktinėje buvo didžiulis įvykis ir atsakomybė.
– Kokius Jums prisiminimus kelia Lietuvos rinktinės pirmoji pergalė tarptautinėse atrankos varžybose, iškovota 1997 metais prieš Estiją rezultatu 3:2? (nuotraukoje – aut. past.)
– Mums rungtynės prieš estes ir latves visada buvo tarsi kova, o pergalė daug reiškė. Mūsų rinktinė buvo suformuota iš Vilniaus ir Kauno komandų ir ta pergalė mus suvienijo.
– Dabar būdama trenere, ką iš savo žaidybinės patirties perteikiate jaunosioms futbolininkėms, kai jos žaidžia prieš pajėgias rinktines?
– Manau, kad pirmąją ir dabartinę Lietuvos moterų futbolo rinktinę jungia žaidėjų kovingumas, nenusakomas noras atiduoti visą širdį už Lietuvą, komandą, šeimą. Man ir dabar giedant Lietuvos himną bėga šiurpuliukai ir ašaros. Žaidėjos tai jautėir tada, ir dabar.
Šiuo metu sunku mūsų merginoms žaisti prieš pajėgiausias Europos rinktines dėl lygio skirtumo. Tačiau mūsų stiprybė yra kovingumas – rinktinėje neturime nė vienos žaidėjos, kuri futbolo aikštėje nebūtų atidavusi visas jėgas. Rungtynės Šafhauzene prieš Šveicariją daliai mūsų žaidėjų buvo pirma patirtis, žaidžiant prieš tokio aukšto lygio komandą.
– Kaip vertinate patirtį Lietuvos moterų futbolo rinktinės trenerių štabe?
– Darbą rinktinės štabe laikau žingsniu į priekį, nes paruošti Lietuvos rinktinę žaisti su tokio lygio komandomis reikalauja daug jėgų. Rinktinės štabas yra itin vieningas, jame dirba daugiau žmonių, negu anksčiau. Šis komandinis darbas leidžia pasisemti naujų idėjų, tobulėti ir augti kaip asmenybė, o įdirbį paskiau perduoti jaunesnei kartai. Sakau savo treniruojamoms merginoms, kad šiais laikais futbolas suteikia daug galimybių.
– 2017 metais mes išvydome kaip moterų futbolas užkariavo stadionų tribūnas Nyderlanduose. Artėjantis Europos moterų futbolo čempionatas vyks Anglijoje – kokį įsivaizduojate šio renginio poveikį?
– Aš manau, kad Anglijoje vyksiantis čempionatas sulauks milžiniško susidomėjimo ir žiūrovų skaičiaus bei smarkiai prisidės prie Europos moterų futbolo raidos. Šioje šalyje futbolas yra mylimas, moterų pirmenybės yra aukšto lygio. Pasaulio čempionatas Prancūzijoje parodė, jog Anglijos rinktinė yra stipri. Tikiuosi, jog čempionate netrūks staigmenų, kurias pateiks rinktinės, šiuo metu nepriskirtinos futbolo elitui.
Merginų futbolas Europoje eina dideliais šuoliais. Kaip pavyzdį, galėčiau pateikti Suomiją, kuri demonstruoja, kad ir nedidelė valstybė gali eiti į priekį, investuodama į jaunimo rinktines. Mums ši atranka taip pat gali tapti šuoliu į priekį.
