Lietuvos futbolo bendruomenė neteko ilgametės kolegės ir bendražygės Vaivos Zizaitės, kuri penktadienį dėl sunkios ligos išėjo Anapilin.
Vaiva Zizaitė gimė 1979 m. liepos 10 d. Vilniuje, netoliese buvusio „Žalgirio” stadiono. Nuo 2003 m. dirbo Lietuvos futbolo federacijoje. Daugelį metų ėjo LFF ir šalies futbolo rinktinės atstovės žiniasklaidai pareigas, dirbo su komunikacijos projektais, įvairiais renginiais. Taip pat nuo 2009 m. UEFA delegatės pareigas tarptautinėse futbolo varžybose.
Pozityvia energija, aktyvumu Vaiva įkvėpdavo kolegas, daugelį metų rasdavo bendrą kalbą su įvairiais rinktinės futbolininkais, treneriais, vadovais, būdavo pagrindiniu „ryšininku” tarp jų ir žiniasklaidos, savo pavyzdžiu bei darbais neigė stereotipus apie moteriškos lyties santykį su futbolu.
***
Atminti skelbiame 2009 m. žurnalyje „Įvartis“ išspausdintą V. Zizaitės interviu:
Nors Vaiva baigė Lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, jos vieta šalies futbolo federacijoje „rezervuota“ jau seniai. Mama Vitalija – sportininkė, akrobatinio skraidymo sporto meistrė; tėtis Rimantas – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.
„Visi šeimoje esame labai skirtingi. Vienas vis žiūri į dangų, kitas archyvuose braukia dulkes nuo dokumentų, trečias gyvena šia diena ir pildo futbolo kamuolių kolekciją“, – apie šeimą pasakoja V. Zizaitė.
1979-ųjų vasarą gimus Vaivai mamos skrydžiai baigėsi, nors iki šiol jos žvilgsnis krypsta aukštyn, kai dangaus skliaute skrenda lėktuvas. Iš vaikystės Vaiva prisimena, jog namuose buvo griežtai draudžiama plėšyti knygas, išmesti bet kokį popierių, nes tai galėjo būti tėčio rankraščiai. Radusi ant grindų bet kokį popierėlį mergaičiukė klausdavo tėčio ar tai ne koks nors jo dokumentas.
Tačiau ne mamos sportiniai polėkiai, o būtent tėčio laisvalaikio aistra supažindino mergaitę su populiariausia pasaulyje sporto šaka. Jis didžiausio Vilniaus „Žalgirio“ populiarumo laikais pasiimdavo dukrelę į stadioną.
„Man atrodo, jog buvau gera, – paklausta kokia buvo vaikystėje, atsako mūsų pašnekovė – Berods penkerių pradėjau dainuoti „Ugnelėje“, vasaromis su teta keliauti į kraštotyros ekspedicijas. Iš pradžių klausiausi, vėliau ir pati rinkau tautosaką. Norėjau tapti parduotuvės kasininke, padavėja, bibliotekininke, vėliau mokytoja… Namie visos knygos buvo suregistruotos, lėlės susodintos mano mokyklos klasėje, durys aprašinėtos kreida. Vakarais su bendraamžiais žaisdavome futbolą, kvadratą. Kaip ir buvau, taip ir esu visokia – kartais rami, kartais pasiutusi.“
Pasak Vaivos, svarbiausia į viską žiūrėti optimistiškai, žinoti, kad iš kiekvienos susiklosčiusios situacijos yra bent kelios išeitys, ir gyventi nuoširdžiai, atvirai. Tokią ją dauguma ir pažįsta.
<…>
– Lietuvos futbolo federacija – pirmoji tavo darbovietė. Kokie keliai atvedė čia?
– Prieš tai mokiau vaikus lietuvių kalbos ir literatūros vienoje Lietuvos mokyklų.
Futbolas man buvo savas nuo mažų dienų. Gyvenau prie „Žalgirio“ stadiono. Visada su tėčiu eidavau į futbolo rungtynes, kartu su visais dariau „bangą“, skandavau. Kiekvienos rungtynės buvo šventė. Dar ir dabar atsimenu pilnas aistruolių stadiono tribūnas.
Džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad patekau čia, į futbolo žmonių aplinką. Kas gi galėtų būti gražiau ir geriau už futbolą?
– Tai futbolas geriau už krepšinį?
– Atsakysiu diplomatiškai – ir futbolas, ir krepšinis, ir tarkime, rankinis yra puikūs žaidimai.
– Ar pameni savo pirmąją darbo dieną federacijoje?
– Iš pirmųjų darbo dienų puikiausiai prisimenu tas, kai teko su rinktine vykti į Niurnbergą. Visada žinojau, koks Vokietijoje populiarus futbolas, bet kad ten taip didingai organizuojamos rungtynės ir su futbolu susiję renginiai – nebuvau sapnavusi net gražiausiame sapne.
– Universitete studijavai tarp merginų, dabar dirbi vyriškame kolektyve. Nebuvo sunku įprasti prie tokio pasikeitimo?
– Nesvarbu, kur dirbi – moteriškame ar vyriškame kolektyve. Svarbu, kad patinka tai, ką darai. Vis dėlto darbas vyriškame kolektyve turi labai didelį privalumą – vyrams pavyksta į darbą neatsinešti savo asmeninių, šeimyninių reikalų. Ir ne dėlto, kad jiems jie nesvarbūs. Jiems labiau pavyksta nubrėžti ribą, kur darbas, o kur jau asmeninis gyvenimas. To vis dar mokausi iš vyriškosios kompanijos.
Darbe yra ir daugiau moterų, esame kartais palepinamos vyrų, kartais juos palepiname arbatos puodeliu. Svarbiausia, kad esame komanda ir neskirstome darbų į „čia mano, o čia tavo“. Turbūt tai dar vienas labai didelis darbo vyriškame kolektyve privalumas.
O šiaip mėgstu pajuokauti, kad dirbu vyriškame kolektyve, o laisvalaikiu populiarinu futbolą tarp merginų. Daug mano draugių pradėjo domėtis rinktinės pasiektais rezultatais, nes nuo tada, kai pradėjau dirbti LFF, visuomet po rungtynių sulaukiu jų žinučių – sveikinančių ar guodžiančių.
– Kokie asmeniniai bruožai praverčia dirbant vyriškoje kompanijoje?
– Tokias savybes, kurias būtina turėti dirbant vyriškame kolektyve, ugdau iki šiol. Kartais per daug asmeniškai reaguoju į repliką ar pokštą, kartais sutrinku vienoje ar kitoje situacijoje.
– Ekstremaliausia situacija, į kurią esi patekusi dirbdama federacijoje?
– Jau minėtoji mano pirma išvyka į Niurnbergą. Tokiose futbolo šalyse kaip Vokietija rungtynės yra didelė šventė visiems, rungtynių organizatoriai stengiasi įtikti visiems, netgi atvykusios komandos aistruoliams. Dėl šios priežasties buvau įkalbėta kreiptis į mūsiškius, atvykusius palaikyti rinktinės. Kad sutikčiau, buvo pažadėta, jog tereikės targi keletą žodžių per mikrofoną ir tai galėsiu daryti iš kažkokios būdelės. Vis dėlto iki rungtynių likus maždaug pusvalandžiui, buvau „išstumta“ į patį aikštės vidurį. Tai buvo mano pirmasis pasibuvimas tokio dydžio stadione, stebint tiek daug žiūrovų. Iki šiol atsimenu, kaip drebančiomis kojomis ėjau centro linija, kad nenusukčiau į šoną. Net nežinau, ar drebėjo balsas, nes nelabai jį girdėjau. Pamenu tik tiek, kad mano pasakytų žodžių aidas labai atsilikdavo.
– Kada paskutinį kartą pati žaidei futbolą?
– Žaidžiau su „Ežiogolo“ nugalėtojais – Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos vaikais. Jie buvo vežami į Vokietiją. Ten apsilankėme LFF rėmėjo Peterio Benia namuose. Kadangi jo namą supo didelis žolės plotas, nusprendėme pasidaryti futbolo aikštę. Žaidžiau gynyboje. Vartus atstojo lauko šviestuvai. Istorija nutyli, kiek šviestuvų nukentėjo, tačiau šukės laimę neša.
– Moterims, susidomėjusiomis futbolu, didžiausia misterija yra nuošalės taisyklė. Kas tau išaiškino, kaip atrodo ši situacija?
– Buvo laikas, kai rytinės kavos gerimo metu puodeliai būdavo patraukiami nuo darbo stalo ir kolega Nerijus Dunauskas bandydavo prigauti sukurdamas įvairias situacijas. Futbolininkus tose schemose atstodavo riestainiai, sausainiai, duonos riekė.
Kai pradėjau dirbti LFF, gavau futbolo taisyklių knygą, kurią iki šiol atsiverčiu.
– Jeigu jau prakalbus apie moterų–vyrų klausimą futbolo kontekste, paklausiu, kuo moterų futbolas pranašesnis už vyrų?
– Mes, moterys, mąstome visiškai kitaip nei vyrai ir futbolo aikštėje, ir ne tik joje. Kartais tai pranašumas.
– Kam randi laiko laisvu nuo darbo metu?
– Dažniausiai tuomet norisi ramybės savoje aplinkoje – artimi žmonės, tėvai, draugai, geras koncertas, knyga, sporto klubas, pirtis.
<…>
– Tavo darbe tenka nemažai keliauti. Kurioje Europos šalyje dar nebuvai su Lietuvos futbolo rinktine ar LFF reikalais?
– Reiktų labai gerai pagalvoti, kur dar nebuvau, nors tokių kraštų ne vienas. Tačiau visose šalyse, kur teko būti, turiu 3 strateginius taškus – oro uostas, viešbutis, stadionas. Neturiu laiko lakstyti po miestą su žemėlapiu. Juokauju, kad darbo kelionėse įvertinu situaciją, o renkantis atostogų šalį jau turiu nuomonę, ku geriau keliauti.
– Kuri darbo kelionė įsimintiniausia ir egzotiškiausia?
– Kuveitas. Rinktinė ten žaidė draugiškas rungtynes. Beprotiškas karštis, rungtynių pradžia vėluoja, nes laikas vietinių maldai. Meldžiasi policininkai, apsaugos darbuotojai, žaidėjai…
Visuomet prieš rungtynes yra daug bendrų organizacinių reikalų su varžovų federacijų darbuotojais. Daug tenka bendrauti elektroniniu paštu. Juo nepažįstami kolegos į mane kreipiasi „Mister Vaiva“ (angliškai – „pone Vaiva“). Kai po to susitinkame ir jie pamato moterį būna labai smagu stebėti tų žmonių reakciją.
Pastebėjau, kad Europos šalių futbolo federacijose dirba vis daugiau moterų, tai jau nėra toks retas reiškinys, koks buvo anksčiau.
– Teko girdėti, jog per pastarąją Lietuvos rinktinės viešnagę įsimylėjai Portugaliją. Ar dažnai taip apžavi aplankytos šalys?
– Iki tol niekada nebuvau Portugalijoje. Manau, kad tai lietuviams dar neatrasta šalis, ypač tinkama atostogoms ir būtent aktyviam poilsiui.
Visos šalys yra savitos, tačiau yra tokių, kurios priverčia joms likti neabejingai. Dažnai grįžus iš tokių vietų labai noriu pradėti mokytis aplankytos šalies kalbos.
– Suprantama, esi Lietuvos futbolo rinktinės aistruolė. Kuriai dar komandai simpatizuoji?
– Žavi aktyvus, atakuojantis olandų, anglų žaidimas. Patinka ispanai, italai.
– Ką išrinktum geriausiais visų laikų Lietuvos ir pasaulio futbolininkais?
– Lietuvoje – Arminą Narbekovą. Tai puikus futbolininkas ir nuostabus žmogus.
Patinka Zinedine‘as Zidane‘as. Draugai mane netgi pravardžiuoja „Zizou“. Tiesa, pravardė atsirado ne dėl mano gebėjimo valdyti kamuolį, o dėl pavardės pranašumo.
– Vienas draugas iš Anglijos sakė, jog mūsų šalyje futbolas aplenks populiarumu krepšinį, o rinktinė pateks į finalinį pasaulio ar Europos čempionato turnyrą tada, kai Lietuvoje vaikai kiemuose kamuolį spardys, o ne mėtys į krepšį. Ar manai, kad tas laikas ne už kalnų?
– Tikiu, jog Lietuvoje bus taip, kaip ir visame pasaulyje – futbolas taps populiariausiu žaidimu. Žaidžiančių futbolą vaikų gausa jau mes tikrai lenkiame krepšinį. Kad atsakytume į šį klausimą reikia rasti kitą atsakymą: ką reikia daryti, kad futbole būtų pasiekti geresni rezultatai. Atsakymo turėtų ieškoti visi – federacija, treneriai, sporto mokyklos, akademijos, valdžios institucijos ir kiti.
– Tai kada Lietuvos futbolo rinktinė pateks į pasaulio ar Europos čempionato finalinį turnyrą?
– Norėčiau, kad tai atsitiktų kuo greičiau. Tai įgyvendinsime, kai visi, pradedant vaikų treneriais ir baigiant šalies valdžios vyrais, dirbs viena linkme ugdant futbolininkus, sudarant sąlygas šiai nuostabiai sporto šakai klestėti.
Spausdinta žurnale „Įvartis“. 2009 m. Nr. 2 (3). Autorius E. Šemiotas.
***
Akimirkos iš futbolo veiklos:
