Lietuvos futbolo sirgaliai nuo šių metų gali pradėti atidžiau sekti ir egzotiškojo Ekvadoro pirmenybes – ten darbuotis pradėjo lietuvis vartininkų treneris Mantas Tamulionis.
M. Tamulionis dar būdamas jauno amžiaus baigė savo futbolininko karjerą ir pasinėrė į vartininkų treniravimą.
Kurį laiką jis buvo „Žalgirio“ vartininkų akademijos koordinatoriumi, vėliau darbavosi Lietuvos vaikinų iki 21 metų rinktinėje, „Panevėžio“ klube, o pastaruosius trejus su puse metų darbavosi su Lietuvos čempionais Vilniaus „Žalgiriu“.
Visgi praėjusių metų finiše treneris pranešė, jog atsisveikina Vilniumi, o dar vėliau patvirtino, jog suka Lietuvos futbolininkams bei treneriams dar nebandyta kryptimi – į Ekvadorą, kur specialistas dabar darbuosis šalies sostinės Kito „Universidad Catolica“ komandoje.
Ten treneris jau gyvena maždaug mėnesį ir teigia, kad naujoje vietoje jau atsiranda tam tikra kasdieninė rutina.
„Viskas dar labai nauja, kaip bebūtų, atrodo rutina atsiranda, eini į darbą, vyksta treniruotės, bet viskas dar atrodo labai nauja, gal dėl to, kad gyvenimas dar nėra nusistovėjęs, beveik kasdien dar spėji susipažinti su naujais žmonėmis, tai viskas dar labai šviežia ir dar negali pasakyti, kas vyksta. Kitas dalykas, gal dėl to, kad pirmą kartą esi užsienyje, reikia daugiau laiko viską pajausti.
Pirmą savaitę gyvenau pačiame Kito centre, šiek tiek jį apėjau, teko važinėti aplink, tai tikėjausi, kad bus apgriuvusios lūšnos, bet yra kvartalai, gražūs, sutvarkyti, kažkuo kai kurios vietos gal primena Ameriką. Žinoma, yra tų kontrastų, kilometrą paėjus į šoną jau matai ir tų skurdžių žmonių, kvartalų ir naktį iš esmės nėra saugu, nerekomenduojama vaikščioti.
Bet pats miestas labai gražus, du didžiuliai parkai, matosi daug kalnų, vaizdai iš tikro fantastiški. Žinoma, tas pavojaus lygis yra kaip ir įspėjantis, užsieniečiams yra daug tų nurodymų, kur geriau nebūti, stengiesi tų rekomendacijų ir laikytis“, – apie savo įspūdžius naujoje aplinkoje kalbėjo M. Tamulionis.
Jis teigia jau spėjęs pajausti ir tam tikrą susidomėjimą iš aplinkinių – futbolas visoje šalyje yra pagrindinis sportas, tad nenuostabu, kad komandų atstovai taip pat susilaukia dėmesio.
„Kai vaikščiojau vienas po miestą, tada jausdavosi tikrai, nes eini ir matosi, kad esi užsienietis. Dabar gyvenu tokiame užsieniečių kvartale, netoli mūsų komplekso, ten jau nelabai išsiskiri.
Gal kas labiau atkreipia dėmesį, ko Lietuvoje nebūdavo – tai kadangi į treniruotes vaikštai su komandos treningais, tai žmonės atkreipia dėmesį, klausia, ar esu žaidėjas, nes pagal amžių dar galėčiau žaisti.
Pasakai, kad esi treneris, tai vieną sykį taksistas paprašė nusifotografuoti, kitą kartą – kavinėje, tą kultūrą galima sulyginti su krepšiniu Lietuvoje. Tas sportas tikrai ten populiarus ir tai jaučiasi. Nėra buvę, kad kažkas nežinotų komandos, o kalbėti teko su daug žmonių“, – dėstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie rekomendacijas, kurių susilaukė iš vietinių žmonių, M. Tamulionis išskyrė kelis esminius akcentus.
„Ko nedaryti – po 21 valandos vakaro praktiškai niekur nerekomenduojama vaikščioti, kai kuriuose kvartaluose apskritai sutemus geriau net nepradėti vaikščioti.
Jei jau išėjai ir kažkas prie tavęs prisistatė, kažko paprašė – atiduok, neik į konfliktą, nes tikrai nerekomenduojama. Kol kas kažko tokio sutikti neteko, tikiuosi ir neteks. Nerodyk jokių laikrodžių, telefonų, stenkis neatkreipti į save dėmesio“, – išgirstais patarimais dalinosi vartininkų treneris.
O ar sunku buvo prisitaikyti prie Ekvadoro ekonominės situacijos?
„Šiaip versti (sumų iš vienos valiutos į kitą – red.) beveik niekada nereikia, nes viskas tiesiog pigiau. Tas doleris gal 8 procentais silpnesnis nei euras, tai verčiau tik tada, kai teko nuomotis apartamentus, kurie iš esmės Vilniaus mastais nėra brangūs. Kas yra brangu – tai mašinų nuoma. Net vos judanti mašina gali kainuoti 600 dolerių, tai šito teko atsisakyti.
Šiaip viskas tikrai pigu, iš manęs jau vos ne juokiasi, nes sakau, kad pas jus taksi čia praktiškai nemokamas. 20 kilometrų pravažiavęs sumoki 4 eurus, apskritai taksi tinklas labai išvystytas, po pandemijos žmonės vengia važinėti viešuoju transportu, yra didelė taksi pasiūla, tai problemų nėra“, – dėstė jis.
Verta paminėti, jog Ekvadore pagrindinė kalba yra ispanų, tad treneriui, prieš vykstant dirbti į šią šalį, teko mokytis ir naujos kalbos.
Kaip jis pats atskleidė, pirma tų pamokų buvo mažiau, tačiau vis tvirčiau bręstant sprendimui persikelti į Pietų Ameriką, tų pamokų ženkliai padaugėjo.
„Pirmus pusę metų turėjau po vieną-dvi pamokas per savaitę su mokytoju, bet nuo vasaros vidurio pradėjau mokytis daug intensyviau, susiradau labai gerą mokytoją, eidavau po 2-3 kartus per savaitę, o kai pradėjome ruoštis pirmiesiems interviu, plušėdavau po 4 kartus per savaitę su mokytoju.
Turėjau labai daug interviu, prieš kiekvieną interviu mokytojas mane labai stipriai ruošdavo tam, kokie gali būti klausimai, per nė vieną interviu tikrai nekalbėjau labai gerai, bet pasiruošimas buvo labai geras, tai gal pavyko sudaryti tą įspūdį, kad rimtai žiūriu į tą dalyką ir stengiuosi išryškinti savo stiprias puses bei gal paslėpti kalbos minusus.
Dar negaliu sakyti, kad prasilaužiau, bet jaučiuosi esantis gerame kelyje“, – atviravo jis.
Prieš kurį laiką įvyko ir klubo viešas pristatymas žiniasklaidai. Jame dalyvavęs M. Tamulionis teigė, jog susidomėjimas komanda jaučiamas iš tiesų didžiulis.
„Tai buvo toks kaip klubo pristatymas, tai į mūsų pristatymą atėjo gal 40 žurnalistų ir dar žmonių, kurie priklauso prie klubo, dar gal 20 ar 30. Ta situacija leido suprasti, kad susidomėjimas ten yra didžiulis ir labai rimtai žiūrima į futbolą.
Labai didelė pagarba jaučiama futbolui, tiems, kas yra futbole, patys žurnalistai ėjo su mumis fotografuotis, spaudė rankas, nors mes tiesiog paprasti asistentai, o visus interviu dalino tik vyriausiasis treneris. Tačiau jautiesi visai kitaip, visi labai rimtai žiūri į futbolą ir labai jaučiasi, kad tai šalyje yra sportas numeris vienas“, – pasakojo jis.
O kiek apskritai žmonių prisideda prie Ekvadoro aukščiausios lygos komandos veiklos? Kaip teigė M. Tamulionis, administracija ir net trenerių štabai yra didesni nei buvo matoma Lietuvoje.
„Aš kasdien bandau suskaičiuoti, kiek yra žmonių. Tai trenerių, kurie dirba konkrečiai su pirma komanda, yra septyni, o kiekvienas iš mūsų dar turime po asistentą, kuris kiekvieną dieną būna kartu.
Yra daktarai, dar 3-4 žmonės, kurie ruošią aikštę, padeda su kamuoliais. Kadangi mūsų pagrindinis treneris yra ispanas, jie labai mėgsta aikštę sužymėti tokiomis specialiomis juostomis, tas užima nemažai laiko, tai su tuo dirba nemažai žmonių.
Sporto skyriuje yra 5-6 žmonės, dirbantys vien su sporto dalimi, o biure būna dar apie 10 žmonių. Čia jau neskaičiuojant prezidento, generalinio direktoriaus ir kitų galvų, tai bendrai gal apie 30-35 veikia prie pirmos komandos.
Sporto dalies žmonės treniruotėse būna kasdien, generalinis direktorius su prezidentu būna rečiau, gal kartą per savaitę, tačiau būna, kad jis tiesiog užeina į biurą pašnekėti, be jokios įtampos, vyksta paprastas bendravimas“, – pasakojo jis.
Antroje interviu dalyje – M. Tamulionio pasakojimai apie patį klubą bei jo tikslus netrukus prasidėsiančiam sezonui.
Asmeninio albumo nuotr.;
