Kauno „LSU-Žaros“ komandoje žaidžianti Liucija Vaitukaitytė antrąkart įvertinta geriausios Moterų A lygos puolėjos titulu. 16-metė dusetiškė šiemet ne tik išsiskyrė rezultatyvumu atakose, bet ir sulaukė kvietimo žaisti nacionalinėje moterų rinktinėje. Interviu metu Liucija papasakojo apie svarbiausias futbolo patirtis bei kaip sekasi suderinti aktyvų sportą su mokslais.
– Nuo kada futbolas tapo neatsiejama tavo gyvenimo dalimi?
– Futbolą žaidžiu kiek save prisimenu. Kai dar buvau per maža nuspręsti ką noriu veikti, 3-4 metų, tėtis pradėjo vestis mane kartu į treniruotes. Nuo tada niekada nebuvo kilusi mintis nebežaisti, tad futbolas mano gyvenime ėmė užimti vis svarbesnę vietą. Vaikystėje aikštelėje visada lygiavausi į vyresnį brolį, sesę ir tėtį.
– Dusetos Lietuvos futbolo žemėlapyje žinomas dėl SK „Ainių“ komandos. Tavo nuomone, kas labiausiai prisidėjo, jog dusetiškės pamėgo futbolą? Gal jau užsimezgė derbiai su kaimyninėmis komandomis?
– Futbolo populiarinimą Dusetose inicijavo mano tėtis Rimas. Taip pat noriai prisidėjo vyresni žaidėjai. Kai man teko palikti berniukų komandą Utenoje, Dusetose viena po kitos mergaitės ėmė lankyti treniruotes ir taip susibūrė komanda. Deja, aplinkiniuose rajonuose komandų nėra.
– Kokie buvo tavo lūkesčiai persikeliant į Lietuvos vicečempionių ekipą „LSU-Žarą“? Teko įdėti pastangų, kad įsilietum į Kauno komandą?
– Tikėjausi vieningos komandos, kurioje galėčiau atsiskleisti. Džiugu, kad taip ir yra. Žaidėjos draugiškos, tad įsilieti buvo paprasta. Į Kauną gyventi nesikėliau, nes treniruojuosi namie ir Utenoje su berniukų komandomis. Aišku, į rungtynes važiuoti toloka.
– Šiemet sulaukei daug šansų nacionalinėje Lietuvos moterų rinktinėje. Kaip vertini šią patirtį, koks epizodas tau labiausiai įsiminė?
– Lengva nebuvo, nes, skirtingai nei jaunimo rinktinėse, trūko pasitikėjimo savimi, kai kurių žaidėjo savybių. Žinoma, kiekvienos varžybos aukštesniame nei bendraamžių lygyje atneša daug patirties. Suprantu, ko man trūksta ir todėl galiu tobulėti. Šiais metais Baltijos taurės varžybose su Latvija sugebėjome įmušti du įvarčius ir išlyginti rezultatą. Tuomet supratau, kad mūsų komanda turi charakterį.
– Tavo nuomonė dėl futbolininkės kelio pasirinkimo kainos – ką futbolas padėjo tau įgyti, o ko teko atsisakyti?
– Turnyrų užsienyje dėka tenka pamatyti įvairias šalis, kurių turbūt nebūčiau aplankiusi pati. Nežinau ar žmonių savybės nulemia būtent tai, kad jie pasirenka futbolą, ar pats žaidimas išugdo tam tikras savybes. Manau, jog iš dalies yra ir taip, ir taip. Mane futbolas išmokė nepasiduoti. Atsisakyti tenka laiko su draugais ir kartais net poilsio.
– Kaip tau sekasi planuotis mokslus ir laisvalaikį?
– Sekasi gerai, pastangų įdedu ne per daug, o pažymiai puikūs. Mėgstu tiksliuosius mokslus ir miegu per lietuvių pamokas. Hobiams laiko nelieka, bet prieš du metus baigiau muzikos mokyklos fortepijono skyrių ir šiuo metu retkarčiais pagroju. Likusį laisvą laiką praleidžiu su šeima.
– Gal turi mėgstamų kompozitorių kūrinių, kuriuos su fortepijonu grojai?
– Labai daug kūrinių teko groti ir įvairių kompozitorių. Iš autorių išskirčiau Astor Piazzolla. O kūrinių irgi ne viena labai mėgau, bet išskiriu Frederiko Šopeno valsą Op. 64 No. 2.
– Kokių permainų tikiesi 2017 metais? Ko palinkėtum sirgaliams ir Lietuvos futbolo bendruomenei?
– Labai tikiuosi, kad Lietuvos moterų ir merginų futbolo varžybos sustiprės, o galbūt atsiras ir platesnių perspektyvų. Žinoma, pagalvoju ir apie galimybę žaisti užsienyje.
Sirgaliams linkiu atrasti laiko gyvai stebėti varžybas ir, taip pat, ne tik liūdėti dėl pralaimėjimų, bet ir džiaugtis pergalėmis. Lietuvos futbolo bendruomenei linkiu plėstis ir gausėti bei toliau aktyviai populiarinti futbolą mūsų šalyje.
Kalbino Robertas Každanas; ŠAFF nuotr.
