UEFA Čempionių lygos atrankoje įspūdingai pasirodžiusioje Šiaulių „Gintros-Universiteto“ komandoje viena iš pergalės kalvių buvo ir pati jauniausia startinės sudėties žaidėja – 17 metų Liucija Vaitukaitytė.
„Gintra-Universitetas“ Gruzijoje vykusame Čempionių lygoje atrankos turnyre iškovojo visas tris pergales ir grupėje užėmė pirmąją vietą. Tai precedento neturintis lietuviškos klubinio futbolo komandos rezultatas šiame varžybų etape.
Viena rezultatyviausių Lietuvos čempionių gretose buvo L. Vaitukaitytė. Puikia kamuolio valdymo technika, sumaniais perdavimais ir tiksliais smūgiais pasižyminti saugė įmušė du įvarčius į Gruzijos čempionų vartus bei vieną – lemiamose rungtynėse su Turkijos komanda.
Pastarieji du metai Liucijos tvarkaraštis įtemptas – ji žaidžia moterų rinktinėje, merginų rinktinėse, moterų A lygoje atstovauja „Kauno Žalgiriui” ir netgi randa laiko dalyvauti merginų žaidynėse „Ladygolas“. Liucijai tai įprasta – ji kamuolį vaikosi nuo pat vaikystės. Kaip pati sako: „Futbolas neatsirado, jis visada buvo“.
Iš vieno mažiausių Lietuvos miestų – Dusetų (Zarasų r.) – kilusi mergina treniruotis pradėjo berniukų komandoje, dalyvavo LFF rengiamose moksleivių žaidynėse („Golas“), o dabar mokslus turi derinti ir su elitinėmis Europos futbolo varžybomis.
Tarp 32 stipriausių žemyno ekipų patekusi „Gintra-Universitetas“ spalio pradžioje rungtyniaus su Šveicarijos komanda. Tačiau prieš tai dar laukia kitas iššūkis – merginų WU-17 rinktinė Alytuje žais Europos čempionato atrankos turnyre su Danijos, Slovakijos ir Rumunijos bendraamžėmis.
– Papasakok savo kelionę į futbolą, kaip viskas prasidėjo?, – paklausėme L. Vaitukaitytės.
– Buvau dar visai maža, kai pradėjau gainiotis kamuolį. Tikriausiai net ir pats kamuolys buvo už mane didesnis. Drąsiai galiu teigti, kad futbolas neatsirado, jis visada buvo. Tėtis nuolat mane bei brolį ir sesę vesdavosi kartu su savimi žaisti futbolą. Iki pirmos klasės spardydavau kamuolį su jaunimu bei vyrais, kurie susiburdavo futbolui. Man patiko, be to, sekėsi gana gerai, todėl net nemaniau, kad nustosiu žaisti.
Kai pradėjau lankyti mokyklą, tėtis mane nuvedė į gimusių 1998 m. berniukų komandą Utenoje. Čia žaidžiau ilgai, maždaug 5 metus. Vėliau kelis metus žaidžiau gimusių 2000 m. gimimo berniukų komandoje. Vėliau rungtyniavau Dusetų mergaičių komandoje „Ainiai“. Su šia komanda tapome daugkartinėmis Lietuvos čempionėmis.
– Kaip pradėjai žaisti tarp suaugusiųjų?
– Kai Vilniaus „Žalgirio“ merginų komandą treniravo Justas Klevinskas, jis mane ir dar keletą merginų pakvietė prisijungti. Taip atsidūriau moterų A lygoje. Kartu su žalgirietėmis praleidau du sezonus, o 2015 m. perėjau į tuometinę Kauno „LSU Žara“ (dabartinis „Kauno „Žalgiris“). Taip ir likau šioje komandoje. Kai pavadinimas buvo pakeistas ir vėl tapau žalgiriete. Čempionių lygoje prisijungiu prie „Gintros“ komandos, ten žaisti pakvietė treneris R. Viktoravičius.
– Kodėl Vilniaus komandą iškeitei į Kauną?
– Labai paprasta – manau, kad komanda yra stipri, o ir mikroklimatas ten man patinka labiau. Be to, buvo patogu, nes galėjau treniruotis savo miestelyje ir atvykti tik į rungtynes.
– Su „Gintra-Universitetu“ patekote į Čempionių lygos pagrindinį etapą. Kokią reikšmę teiki šiam pasiekimui?
– Pasiekėme iškeltą tikslą. Vien tai reiškia, jog esame išties galingos. Žinoma, džiaugiamės savo pasiekimu. Patekome į pagrindinį etapą – tiek man, tiek visai komandai, tai itin reikšmingas įvykis.
– Atrankos turnyre įmušei tris įvarčius. Papasakok apie juos.
– Du įvarčius pelniau rungtynėse prieš Gruzijos komandą. Pirmasis įvartis buvo nuo vartų linijos, kai gavau puikų komandos draugės Z. Coleman perdavimą. Antrąjį padėjo įmušti S. Veličkaitė, ji perdavė man kamuolį. Nesitikėjau, bet iš baudos aikštelės kampo smūgiuotas kamuolys skriejo taikliai į varžovių vartus.
Trečiasis įvartis buvo pelnytas trečiajame mače, kai žaidėme prieš Turkijos komandą. Gavau perdavimą tarp dviejų žmonių iš J. Čubrilo ir, būdama viena, smūgiavau iš artimos distancijos.
– Rudenį prasidėjo mokslo metai, o tavęs dar laukia Čempionių lygos atkrintamosios varžybos. Kaip viską suspėji?
– Bus sunku viską derinti. Daug laiko turėsiu praleisti Šiauliuose, bet nemanau, kad dėl to nukentės mokslai. Dažnai ir anksčiau dėl stovyklų tekdavo praleisti pamokų. Neneigsiu, būna sunku, reikia pasivyti klasiokus, tačiau dar niekada dėl to nebuvau „nusimokiusi“.
– Burtai lėmė, kad kitose rungtynėse susitiksite su Šveicarijos čempione „Zurich Frauen“ ekipa. Kaip vertini varžovę?
– Nuotaika išlieka pozityvi. Manau, šiame etape silpnų komandų nėra, bet, iš to, ką galėjome ištraukti, galima sakyti, jog mums pasisekė, jog susitikame būtent su Šveicarijos komanda. Šiuo metu esu stovykloje su WU-19 rinktine, todėl su treneriais dar neteko kalbėti ir išgirsti jų nuomonės. Kaip visada, norisi sužaisti kuo geriau.
– Artimiausiu metu laukia WU-19 atrankos turnyras. Ko tikitės iš jo? Kaip pavyko pasiruošti?
– Kadangi ir antra komanda grupėje gali išeiti į kitą etapą, tikimės tai ir padaryti. Žinome, kad dvi komandos yra tikrai įveikiamos, o pirmos rungtynės bus su favorite – Danija.
Mūsų komanda neseniai turėjo savaitę trukusią stovyklą, dirbome sunkiai ir ruošėmės šioms rungtynėms. Treneriai labiausiai siekė sustyguoti komandą taktiškai.
– Ar turi kokių nors įsitikinimų, prietarų?
– Neturiu. Kaskart yra ta pati rutina – savęs nuteikimas ir susikaupimas. Jaudulys ir noras kuo greičiau išeiti žaisti man ir yra tarsi sėkmės ženklas. Sekasi tada, kai mėgaujuosi žaidimu.
– Ar svajoji žaisti kokioje nors užsienio komandoje?
– Labai norėčiau išbandyti savo jėgas užsienyje. Lietuvoje moterų futbolas nėra toks populiarus, todėl ir lygis yra žemesnis, o užsienyje, yra kitaip. Tapimas legioniere atrodo sunkiai pasiekiamas, bet manau, kad man patiktų rungtyniauti kitoje Europos valstybėje. Esu gavusi pasiūlymų, tačiau išvažiuoti nėra paprasta. Ypač kai turiu eiti į mokyklą ir esu nepilnametė.
