Kai prie Lietuvos futsal rinktinės prisijungė Jevgenijus Ryvkinas, jis per labai trumpą laiką stipriai atjaunino sudėtį. Pats treneris mėgsta kartoti, kad tokia žaidėjų kaita yra natūralus dalykas. Ir vis tik, net iš pagrindų atsinaujinusioje rinktinėje vis dar atsiranda vietos ir patyrusiems vilkams. Pavyzdžiui – Mindaugui Labuckui.
Anglijoje jau daug metų gyvenantis vartininkas pirmąkart rinktinės marškinėlius užsivilko dar 2011–aisiais kontrolinėse rungtynėse su Baltarusija. Netrukus laukė futsal super žvaigždėmis pripildyta Portugalijos rinktinė su daugkartiniu geriausiu pasaulio žaidėju Ricardinho. Tuomet Daivydo Kalpoko treniruojama ekipa pralaimėjo 0:3, tačiau būtent taip prasidėjo Lietuvos futsal istorija.
„Daug vandens nutekėjo (šypsosi). Tuomet neturėjome tiek rungtynių, kiek turime dabar. Manau, tai yra didžiausias pasikeitimas. Aišku, tai susiję su pasiruošimui pasaulio čempionatui, bet skirtumas akivaizdus. Grįžtant prie mano starto, tai pirmose rungtynėse 1:2 pralaimėjome Baltarusijai, o iškart po to – kosmosas su Portugalija.
Priminsiu, kad tai buvo pagrindinis atrankos etapas, todėl visa organizacija – paties aukščiausio lygio. Tuo metu aš daugelio Portugalijos rinktinės žaidėjų žaidimą turėjau galimybę stebėti ir staiga mes prieš juos žaidžiame. Joao Benedito, Cardinal, Pedro Cary, Joel Queiros, tas pats Ricardinho. Toks dalykas, kurio neįmanoma pamiršti“, – sakė ilgametis rinktinės vartininkas.
Toje atrankoje Lietuva per plauką pralaimėjo Prancūzijai. Kaip iš lauko futbolo atėję žaidėjai sugebėjo taip pasipriešinti?
Sunku pasakyti. Prisimenu tik tiek, kad gerai kovojome, tačiau paskutinę minutę praleidome įvartį ir pralaimėjome 3:4.
Tuo metu jūs jau žaidėte Anglijoje? Kaip ten atsidūrėte?
Į Angliją išvykau iškart po mokyklos užbaigimo. Toliau mokytis neturėjau noro, norėjosi pakeisti aplinką, o daugelis draugų jau buvo ten. Taip ir išvykau.
Kuo apskritai skiriasi futsal raida Lietuvoje ir Anglijoje?
Pagrindinis skirtumas tas, kad Anglijoje vis daugiau žaidėjų iškart pasirenka, arba futsalas, arba didysis futbolas. Gaila, bet Lietuvoje tokius žaidėjus vis dar galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Rinktinėje prasidėjo Kęstučio Rudžionio era. Ar tuo metu Lietuvoje futsal jau buvo pradėjęs kilti į viršų? Kas tuo metu buvo sunkiausia? Kas tuo metu buvo kitaip?
Daug kas pasikeitė. Kęstutis žaidėjus pradėjo futsalo pagrindų mokyti praktiškai nuo nulio. Mums atrodė, kad jo treniruotės niekada nesibaigs (šypsosi). Kaip dabar pamenu: teorijos paskaitos po dvi valandas, treniruotėse žaidybinio laiko – minimumas, užtat taktikai… užtektinai.
Galvoju, dėl to ir Jevgenijui Ryvkinui buvo lengviau, nes Kęstas jau buvo padėjęs modernaus salės futbolo pamatus, o ir pati komanda jau buvo pradėta jauninti.
Kalbant apie futsalo, kaip produkto, kilimą, tai didžiausią įtaką padarė „Vytis“. Galite sakyti ką norite, tačiau, kai jie atsivežė legionierių, pradėjo kilti ir pačių lietuvių lygis. Tiesa, daugelis iki šiol futsalą supranta kaip futbolo atmainą. Kai tai pasikeis, futsalo lygis Lietuvoje pakils dar labiau.
Niekada nebuvo minčių grįžti į Lietuvą ir tęsti karjerą čia?
Supraskite, aš nesu profesionalas. Futsalas man yra kaip hobis.
Rinktinė nuolat jaunėdavo ir joje atsirasdavo vis daugiau tik futsal žaidėjų. Kokią įtaką šis faktas davė rinktinei?
Kaip ir minėjau, K. Rudžionis davė pamatus daugumai žaidėjų, kurie dabar rinktinėje groja pirmaisiais smuikais. Niekam ne paslaptis, kad pagrindiniai žaidėjai kartu žaidžia viename klube. Iškart matosi ir rezultatas. Šioje vietoje galiu tik pakartoti Johano Cruyffo žodžius: nežinau nei vieno gero žaidėjo, kuris treniruotųsi tik tris kartus per savaitę.
Kaip situacija pasikeitė, prie rinktinės prisijungus Jevgenijui Ryvkinui?
Jevgenijus rinktinėje turi visai kitokią užduotį nei turėjo Kęstas. Dabartinio trenerio tikslas – kuo geriau paruošti komandą pasaulio čempionatui. Kęsto tikslas buvo įskiepyti mums meilę futsalui. Ir jam pavyko. Aišku, tuomet ir požiūris į futsalą buvo kitoks, ir resursai kitokie, bet be Kęsto darbo neturėtumėme to, ką turime dabar.
Šių metų pradžioje Lietuvos rinktinė, bent jau žiūrint iš šono, turėjo tris apylygius vartininkus. Kaip tai jautėsi esant komandos viduje?
Kiekvienas iš mūsų turi savitą žaidimo stilių. Kažkuris geriau žaidžia ant linijos, kažkuris – geriau kojomis, kažkuris – „ant išėjimų“. Treneriai pasirinkdavo taktiką ir pagal tą taktiką spręsdavo, kas stos į vartus.
Turėjome tikrai gerą darbinę konkurenciją, visada vienas kitą palaikėme, analizavome privalumus ir klaidas. Man asmeniškai atstovauti rinktinei yra didžiulė garbė. Nesvarbu, ar žaidžiu, ar palaikau komandos draugus nuo atsarginių suolo. Manau, kad turiu pakankamai patirties, kad padėčiau komandai.
Ar toje Europos čempionato kvalifikacijos atrankoje Lietuva parodė savo tikrąjį veidą, ar tas veidas galėjo būti dar piktesnis?
Labai svarbu, kad rinktinei atstovauja daug vieno klubo žaidėjų. Tai labai palengvina darbą. O ar parodėme tikrąjį savo veidą? Sakyčiau, kad vietos tobulėti yra dar pakankamai daug.
Jei būtų tik nuo jūsų priklausę, ar palikti pasaulio čempionatą šiemet, ar perkelti į kitus metus. Ką būtum pasirinkęs?
Kadangi turiu savo nuomonę dėl visos šitos koronaviruso nesąmonės, tai būčiau buvęs už tai, kad čempionatas vyktų šiais metais. Tačiau tokius dalykus ne man spręsti. Kitas dalykas – vakar po karantino pirmąkart su dzūkais žaidžiau futbolą. Noriu jiems perduoti linkėjimus (šypsosi).
Daugelis žmonių nelabai supranta, ką reiškia Lietuvos futsal rinktinės dalyvavimas pasaulio čempionato finaliniame etape. O ką šiuo klausimu galėtų pasakyti futbolininkai?
Priminsiu, kad pasaulio čempionate be šeimininkų Europai atstovauja vos šešios šalys. Tai įsivaizduokite, kaip sunku sportiniu keliu pakliūti į tokį renginį. O mums suteiktas toks šansas. Kaip žaidėjui, tai yra didžiausias įmanomas įvertinimas.
