Mildos Liužinaitės vieta futbole atsirado kaip ir daugelio kitų merginų – draugai berniukai, kiemas, puikus pasirodymas stebint profesionaliems treneriams, futbolo treniruotės ir, pagaliau, A lyga bei moterų futbolo rinktinė.
Dvylikos metų patekusi į Ingridos Siliūnienės treniruojamą komandą, ji joje liko iki šiol. Nesvarbu, kad keitėsi pavadinimai, nesvarbu, kad keitėsi komandos lygis, Milda jau dvylika metų su antrojo Lietuvos miesto komanda. Šiuo metu ji vadinasi „Kauno Žalgiris“.
„Kadangi vaikystėje tarp draugų turėjau daugiau berniukų nei mergaičių, todėl didelę dalį vaikystės praleisdavau su metais vyresniu broliu. Buvome geriausi draugai ir, žinoma, turėjome bendrus draugus. Vėliau mokykloje buvo labai populiarios tarpmokyklinės futbolo varžybos ir mokytoja pasiūlė atstovauti savo mokyklai. Žaidėme rungtynes prieš dabartinės trenerės Ingridos Siliūnienės mokyklą. Po rungtynių likau pastebėta ir ji pasiūlė prisijungti prie futbolo treniruočių. Taip ir pasilikau iki šiol“, – sutrumpintą savo gyvenimo dalį futbole nupasakojo M. Liužinaitė.
–Kaunas yra neatsiejamas nuo krepšinio. Tai kodėl futbolas?
–Niekada nebuvau gera metikė, kai žaisdavau kieme. Be to, nebuvau aukšta. Vieną kartą žaidžiau krepšinio rungtynes atstovaujant mokyklai, tačiau gautos emocijos po krepšinio ir futbolo labai skyrėsi… Futbolas man buvo numeris vienas. Net nebuvo kilusi tokia idėja keisti sportą.
–Kokią tam darė laimėjimai? Daug jų buvo?
–Kalbant apie didesnius asmeninius prizus, buvau du kartus išrinkta geriausia gynėja ir vieną kartą geriausia sauge. Taip pat vienas iš didžiausių laimėjimų buvo 2014 metais prisijungti prie „Gintros-Universiteto“ komandos ir pirmą kartą istorijoje nueiti tokį ilgą kelią – iki UEFA Čempionių lygos aštuntfinalio.
Tai tikrai buvo neįkainojama patirtis, tiek treniruočių procese, tiek rungtynių metu. Tačiau kaip didžiausius laimėjimus galėčiau priskirti tai, kokiu žmogumi tapau dėl futbolo, mane supančių žmonių ir „Kauno Žalgirio“ komandą, drauges, kurias ten radau. Tvirtai galėčiau pavadinti tai šeima.
–Kaip tapote centro gynėja?
–2011 metais pirmą kartą žaidžiau centro gynėjos pozicijoje, nes tuo metu toje pozicijoje neturėjome žaidėjos. Tuomet pirmą kartą laimėjome prieš „Gintros“ komandą namie 4:2. Nuo to laiko vis palaipsniui tekdavo pažaisti toje pozicijoje, kai trūkdavo žaidėjų. Gerai sekėsi ir, manau, treneriai pastebėjo manyje, jog tai gali būti mano geriausia pozicija
–Koks mėgstamiausias futbolo elementas, technikos veiksmas bei koks sunkiausias?
–Nėra lengva, bet turbūt maloniausia atlikti savo gynėjos pareigas tinkamai – nutraukti priešininkių ataką, „skaityti“ žaidimą, komunikuoti su visa gynėjų, saugių linija ir užkirsti kelia potencialiai grėsmei. Jaučiuosi labai gerai, kai laimiu oro dvikovas, kadangi nebijau žaisti galva. Žinoma, atsitinka įvairių kuriozų, kai priešininkė tiesiogine prasme įspiria į galvą, tačiau man futbolas toks dalykas, kur baimei vietos čia nebelieka.
–Rungtynėse su Armėnija buvote paskirta komandos kapitone. Kaip jums toks įvertinimas?
–Kapitonė neturi būti pati geriausia ar techniškiausia žaidėja. Tai turi būti žmogus, kuriuo žaidėjos ir trenerių personalas pasitiki, ir randa bendrą kalbą ne tik aikštelėje. Būti kapitone tai yra tik formalumas. Svarbiausia, kaip jaučiasi visa komanda. Rungtynėse visos tampame lyderėmis, nes visos prisiimame atsakomybę ir kartu siekiame bendro tikslo kaip viena didelė jėga.
–Dar turite su futbolu susijusių svajonių?
–Kai žaidi ir dar dirbi futbole, turbūt neįmanoma neturėti su tuo susijusių svajonių. Kalbant apie žaidimo pusę, turiu svajonę su „Kauno Žalgiriu“ laimėti Moterų A lygą. Visgi, jei neturi tikslo, kam tada eiti į aikštę (šypsosi).
–Kokiomis sporto šakomis dar patinka užsiiminėti?
–Tinklinis vasarą „einamiausias“ sporto žaidimas po futbolo.
–Kaip pavyko komandai sugrįžti į aikštę po karantininio laikotarpio?
–Vyksta fizinis pasirengimas laikantis saugumo reikalavimų, palaikant atstumą.
–Mėgstamiausia komanda bei futbolininkas?
–Nesu iš tų futbolo fanių, kur turėčiau savo dievuką ar vieną komandą. Man patinka stebėti geras rungtynes ir puikius žaidėjų pasirodymus, nepaisant to, kokia komanda žaidžia. Todėl negalėčiau išskirti.
–Užsienio šalis, kurioje norėtumėt rungtyniauti?
–Iš esmės, man nėra svarbu kur. Svarbiausia, kad būtų pilni stadionai sirgalių.
