Viena ryškiausių Panevėžio futbolo figūrų Mantas Savėnas laukia į miestą sugrįžtančios futbolo šventės – LFF taurės finalo.
Aukštaitijos sostinės kiemuose užaugęs saugas svariai prisidėjo prie „Ekrano“ triumfų Lietuvos futbolo padangėje.
Panevėžietis „Ekrano“ klube pradėjo savo profesionalo karjerą ir iškovojo du A lygos čempionų titulus (2005 ir 2011 m.) bei LFF taurę (2000 m.). 2005 metais jis buvo išrinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku.
„Boso“ pravardę turintis M. Savėnas išsiskyrė savo dominuojančiu žaidimu aikštės viduryje, galingais smūgiais į vartus bei geru aikštės matymu. Dabar 35 metų futbolininkas gina „Panevėžio“ klubo garbę, kuriame dirba žaidžiančiuoju treneriu ir ties tuo, jog netolimoje ateityje panevėžiečiai vėl turėtų komandą aukščiausiame divizione. Šį sezoną jis yra įmušęs penkis įvarčius per 19 rungtynių.
Prieš rugsėjo 24 dieną Aukštaitijos stadione vyksiantį LFF taurės finalą LFF.lt svetainė pakalbino M. Savėną, kuris pasidalijo mintimis apie trijų finalų, kuriuose dalyvavo, patirtį, dabartinius jausmus žaidžiant futbolą ir ateitį.
– Mantai, Panevėžys ir miesto futbolas jums yra įaugęs į kraują. Kaip prasidėjo jūsų futbolininko kelias?
– Viskas prasidėjo, kaip ir pas visus futbolą mėgusius vaikus – nuo kiemo futbolo, žaidimų su kamuolio, nuolatinio jo spardymo. Norėjau žaisti futbolą, pradėjau eiti į treniruotes pas įvairius treneris. Kai patekau į „Ekraną“, tai davė papildomos motyvacijos eiti toliau. Eidavau į to pačio „Ekrano“ rungtynes padavinėti kamuolius žaidėjams, sirgdavau už klubą, o galų gale, kai buvau pakviestas į komandą, tai buvo svajonės išsipildymas. Kiekvieno berniuko svajonė buvo žaisti už „Ekraną“ ir džiaugiuosi, kad įvykdžiau sau išsikeltus tikslus ten prasimušti.
– Su Panevėžio klubu laimėjote du Lietuvos A lygos čempionų titulus ir LFF taurę. Pastarąją iškovojote būdamas vos 18 metų ir tai, ko gero, buvo pirmas jūsų trofėjus tavo karjeroje. Kaip prisimenate tą dieną?
– Taurę laimėjome prieš grėsmingą ir principinį varžovą Vilniaus „Žalgirį. Įspūdžiai yra patys geriausi, o laimėti taurę būnant tokio amžiaus buvo kažkas tokio. Pamenu, kad rungtynėse netrūko kraujo ir kovos – komandos draugui Egidijui Varnui net buvo prakirsta galva. Buvau toje vadinamojoje jaunų žaidėjų plejadoje, kuri išsikovojo savo vietą ir puikiai dirbo su vyresniaisiais, tad manau, kad šis mišinys leido iškovoti taurę. O taurės laimėjimas atveria duris į Europą ir kiekvienas žaidėjas to troško.
– Kita jūsų finalo patirtis buvo 2003 metais Utenoje, kur „Žalgiris“ pasiekė revanšą ir jau pirmajame kėlinyje įmušė tris įvarčius bei laimėjo 3:1. Kas lėmė tokį „Ekrano“ pasirodymą?
– Tie metai buvo nelengvi ir paskutinėje atkarpoje klubas intensyviai kovėsi dėl A lygos čempionų vardo ir LFF taurės. Taip pat tuo metu U-21 rinktinėje buvo nemaža dalis „Ekrano“ žaidėjų. Prieš finalą žaidėme su škotais atrankos rungtynes, kuriose pirmavome 2:0, bet pralaimėjome. Vėliau sekė nesėkmingas LFF taurės finalas ir prasta A lygos pabaiga. Manau, kad taurės finale smūgį mums sudavė psichologinė žaidėjų būsena – buvome jauni ir neužgrūdinti, bet tokie pralaimėjimai mus gerai pamokė.
– 2006 metais LFF taurės finale patirtas minimalus pralaimėjimas Marijampolės „Sūduvai“. Kas, jūsų manymu, sutrukdė iškovoti titulą?
– Iš tiesų, prieš finalą buvo daug kalbų apie tai, kad esame favoritai, turime puikų branduolį ir panašiai. Galbūt per daug to klausėmės. Pirmą minutę praleidome įvartį ir po šalto dušo mes taip ir neatsigavome, nes suvalkiečiai turėjo žaidimo kontrolę ir gerai jautėsi žaidime. Tikėjomės, kad viskas susitvarkys, bet jie dar labiau užsivedė ir mes likome tuščiomis rankomis.
– Kaip apibūdintumėte nuotaikas keliaujant į taurės varžybas? Kokio papildomo atspalvio tai suteikdavo rungtynėms?
– Galiu pasakyti, kad niekada nebuvo taip, jog galvojome apie tai, kad tai yra „tik taurės varžybos, galim pralaimėti, žaiskim atsipalaidavę“. Kiekvienos rungtynės buvo gyvenk arba mirk. Mūsų komanda buvo tokia, kad į kiekvienas rungtynes – taurės, čempionato ar kitas – eidavome užsiprogramavę troškimą laimėti. Taurėje jausdavosi ir papildoma motyvacija iš varžovų pusės. Panašiai motyvuoti buvo ir mūsų principingi varžovai A lygoje FBK Kaunas, su kuriais nereikėjo papildomos motyvacijos, nes aikštėje vyko karas.
– Taurės varžybos išsiskiria ir tuo, kad jos atkeliauja į regionus, kuriuose nėra patys geriausi stadionai ar nėra stiprių klubų. Kokių kuriozų esate patyręs jūs?
– Pamenu atvejį, kai prieš daug metų Utenoje žaidėme su „Žalgiriu“. Atvažiavę prieš rungtynes į stadioną įvertinti dangos ir aplinkos, sužinojome, kad teks keliauti persirengti į Utenos mokyklos salę. Kai žaisti teko Marijampolės senajame stadione, turėjome rengtis rūbinėje po tribūnomis, kur telpa šeši-septyni žmonės, bet mes sugebėjome ir dvidešimtiese sutilpti bei nematėme tame problemos.
– „Ekranui“ išnykus, prieš du metus sugrįžote į gimtąjį miestą ir prisijungėte prie „Panevėžio“ klubo. Visgi Aukštaitijos stadione žiūrovų skaičius gerokai apmažėjo, palyginus su tais laikais, kai žaisdavo senoji miesto komanda. Ar pasiilgstate tų dienų, kai stadionas ošdavo?
– „Aukštaitijos“ stadionas visada buvo ypatinga vieta. „Ekrano“ laikais mums čia nebuvo kito varianto, kaip tik laimėti rungtynes. Lygiosios mums buvo tragedija, nesvarbu, koks tai būtų varžovas. Atmosfera buvo visai kitokia nei kitose arenose. Jausdavome atsakomybę dėl „Pirmosios Armados“ ir susirinkusių žiūrovų.
Dabar situacija kitokia. Priežasčių mažam lankomumui galime rasti įvairių. Esame pakankamai jaunas klubas, bet prie visko prisideda ir tai, kad jaunimas, dalis vyresnio amžiaus žmonių išvažiavę į didesnius miestus, emigravę. Visgi žiūrovus į stadioną labiausiai traukia pergalės. Šiais metais jų šiek tiek nelepiname, bet tikime, kad mums pavyks juos susigrąžinti čia ir, manau, jog tai yra tik laiko klausimas. Mums reikia prisijaukinti žiūrovą pergalėms, todėl mums reikia kryptingai dirbti.
– Pačiam neseniai sukako 35-eri ir dažnai sužaidžiate visas 90 minučių Pirmos lygos rungtynėse. Kokia yra jūsų savijauta ir kaip ilgai matysime jus žaidžiantį?
– Jeigu aš vieną dieną atsikėlęs suprasiu, kad nenoriu sportuoti ir žaisti, aš savęs nekankinsiu. Jeigu einu į aikštę, vadinasi noro ir jėgų dar turiu. Tad aš neketinu kankinti nei savęs, nei artimųjų nei žiūrovų, jei bent vieno iš šių dalykų nebus. Man patinka tai, ką darau, tačiau visiems geriems dalykams ateina pabaiga, todėl pamatysime viską ateityje.
– Turite beveik 20 metų trunkančią profesionalo karjerą. Jeigu pažvelgtumėte į save į šalies, kaip dabar jaučiatės būdamas futbolininku ir kaip viskas skiriasi nuo ankstesnių laikų?
– Su metais ateina branda. Tu žinai, kur geriau panaudoti savo jėgas, kaip geriau pasiruošti rungtynėms. Pastebėjau, kad ankščiau kreipdavau dėmesį kitur, bet dabar į tai nebekreipiu dėmesio ir atsirenku kas yra svarbu. Aikštėje, skirtingai nei už jos ribų, aš ir toliau esu emocingas ir kartais perdedu savo pasisakymais, bet su laiku viskas vėl susidėlios į vietas. Tačiau tai susideda į tai, kad noriu pergalių, o jei tas noras yra, vadinasi viskas yra gerai.
– Kai kurie žaidėjai bėgant laikui keičia savo poziciją, taip taupydami savo jėgas ir išnaudodami savo turimas geriausias savybes. Šį sezoną įmušėte penkis įvarčius Pirmoje lygoje žaisdamas centro saugo vietoje. Derėtų sakyti, kad čia ir jaučiatės komfortabiliausiai?
– Sakoma, kad bėgant metams žmonės traukiasi žemiau, arčiau vartų, kad nereikėtų daugiau bėgioti. Bet aš geriausiai jaučiuosi viduryje ir kol kas man tai labai tinka bei jėgų užtenka.
– „Panevėžyje“ vykdote žaidžiančiojo trenerio funkciją ir pamažu keliate koją į treniravimo karjerą. Kaip apibūdintumėte tą perėjimą ir pareigų pasikeitimą?
– Žinoma, tai ne tas pats, kas pačiam žaisti su kamuoliu. Bet viską, ką turiu sukaupęs, bandau perteikti žaidėjams ir noriu įteigti tai, kas geriausia. Dažniausiai kalbame apie tuos žaidybinius momentus ir bandau pasiekti vaikinus su tuo, kas aktualu. Labai noriu padėti jaunimui, kurie yra būsimasis komandos pagrindas ir gali išaugti puikiais žaidėjais. Tačiau kaip jie reaguos į patarimus, taip jie ir taps geresniais futbolininkais. Keliu savo kvalifikaciją trenerių kursuose, o toliau pamatysime, kas bus.
– Panevėžyje rugsėjo 24 dieną vyks LFF taurės finalas. Kaip svarbu miestui turėti tokį renginį?
–Pamatysime, kaip miestas yra išsiilgęs to futbolo. Panevėžiui reikia tokio renginio, kaip finalas ir aukščiausio lygio futbolas. Panevėžys myli futbolą ir apskritai sportą, todėl reikia tikėtis, jog į „Aukštaitijos“ finalą sugužės žmonės. Ne kasdien vyksta toks renginys, pats taip pat ketinu vykti.
Bilietai į LFF taurės finalo rungtynes vos 3 eurai – bit.ly/LFF_taure_Panevezyje
Kelionė iš Vilniaus ar Kauno pirmyn/atgal + bilietas į LFF taurės finalą VOS 5 eurai – bit.ly/LFF_finalas_kartu_su_OLLEX
