Šį savaitgalį Lietuvoje vyksta virš 100 įvairių futbolo renginių ir rungtynių, kurie įtrauks futbolo bendruomenę visoje šalyje. Paminint gegužės 7-ąją, kuomet buvo sužaistos inauguracinės Lietuvos futbolo čempionato rungtynės, dalinamės lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga.
Tekstas parengtas pagal Gedimino Kalinausko publikaciją („Sportas“, 2002 03 29, nr. 13).
Nepriklausomos Lietuvos pirmieji futbolo organizatoriai
1922 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo įsteigta visą sporto veiklą apėmusi aukščiausioji sporto organizacija – Lietuvos sporto lyga (LSL). Ją sudarė Centro Komitetas ir atskirų sporto šakų komitetai. Futbolo reikalus iš pradžių tvarkė Futbolo skyrius (nuo 1923 01 28 jau vadinosi komitetu).
Kovo 22 d. (trečiadienį) atidarydamas steigiamąjį LSL susirinkimą generolas Jonas Bulota pasakė: „Kiekvienos tautos kultūros aukštumą galima atspėti iš sporto aukštumos“.
Iš tiesų džiugu, kad kelius į sportines aukštumas pradėjo tiesti futbolininkai. Mat jie iš pradžių buvo universalūs sportininkai – lengvaatlečiai, krepšininkai, beisbolininkai…
Be abejo, šiokį tokį vaidmenį kuriant mūsų futbolą atliko ir trumpai gyvavusi Lietuvos sporto sąjunga. Ji 1919 m. liepos 13 d. suorganizavo parodomąsias futbolo rungtynes. O 1920 ir 1921 metais kiek plačiau šioje srityje buvo žinoma Kauno LFLS. Tačiau tada jos varžovai nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, o varžybos būdavo atsitiktinio pobūdžio.
Beje, ir pirmąjį LSL futbolo skyrių sudarė vien LFLS nariai – Steponas Garbačiauskas (vadovas), Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Iš esmės S. Garbačiauskas, S. Darius bei pirmuoju LSL pirmininku išrinktas Jonas Šodė iš pradžių ir tvarkė visus sporto reikalus. Sekretorė buvo Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, be to, dar redagavusi ir pirmąjį „Lietuvos sporto“ laikraštį (vėliau žurnalą).
Pirmasis Futbolo skyrius iš tiesų atliko didžiulį darbą organizuojant pirmąsis šalies futbolo pirmenybes. Iš pradžių buvo pasistengta, kad futbolininkai kiek įmanoma reguliariau lankytų treniruotes (tam buvo skirti trečiadieniai, penktadieniai ir sekmadieniai).
Aktyviausia buvo LFLS, tad šios organizacijos Centro valdyba rengė futbolininkų paskaitas apie žaidimo techniką ir taktiką bei futbolo istoriją Lietuvoje.
Kadangi prie tokių skelbimų „Lietuvos“ dienraštyje dažnai būdavo prierašai, kad susitikimus rengia buvęs Amerikos sportininkas S. Darius, maskvietis – S. Garbačiauskas ir kt., daugeliui jaunikaičių suvirpindavo širdį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tad ir į pranešimus spaudoje apie organizuojamos šalies futbolo pirmenybes buvo reaguota labai aktyviai. Gal ir patys organizatoriai to nesitikėjo.
Lietuvos futbolo čempionato starto atspindžiai
Apie komandų registravimą pirmenybėms buvo paskelbta balandžio viduryje, o varžybų pradžia buvo numatyta gegužės 7-oji. Daugelis komandų nespėjo iki to laiko įsigyti sportinės aprangos bei pasigaminti privalomų emblemų.
Beveik kaip į nuvažiuojantį traukinį visą suspėjo susitvarkyti 10 Kauno komandų. Tai trys LFLS, dvi Šaulių sąjungos, „Makabi“, „Aviacijos“, CRK (Krašto apsaugos ministerijos centrinių įstaigų raštininkų kuopa, iš tikrųjų tai ūkio dalies atstovai), Baltgudžių atskiro bataliono ir Lenkų gimnazijos vienuolikės.
Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės – po dvejas iš karto. Pirmosios 13 val. į aikštę išbėgo geltonais marškinėliais vilkėjusi LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžium raudoname skyde pasipuošę pagrindinės vienuolikęs šauliai. Teisėjavo vokietis Hansas Gecas.
Šauliai iki šių rungtynių nebuvo surengę nė vienos treniruotės, tačiau pirmąjį kėlinį atsilaikė nepraleidę nė vieno įvarčio. Bet vėliau mūsų futbolo pradininkų LFLS futbolininkų persvara buvo akivaizdi ir jie nugalėjo 5:0.
Aukso raidėmis į mūsų futbolo istoriją reikia įrašyti šių pirmųjų rungtynių dalyvius. Kauno LFLS – Georgas Palmkvistas, Juozas Klečka, Mikalojus Stonis, Kazys Kulvietis, Leonas Juozapaitis, Vaclovas Stakniūnas, Adomas Vasiliauskas (kapitonas), Viktoras Dineika, Steponas Garbačiauskas, Danielius Žilevičius, E. Veinholdas. LŠS I – Petras Baltuška, Kostas Karuža, Aleksandras Karpovas, Kazys Ilgūnas, Albinas Bulvičius, Severinas Lesevičius, Eduardas Budreckas, Algirdas Gorauskas, Jurgis Šulginas, Julius Jurgelevičius, Vladas Virpša (kapitonas).
Vėliau šių komandų sudėtys gerokai pasikeitė. Ypač šaulių, kurie nesilaikė nuostatų.
Antrosiose rungtynėse pusvalandžiu vėliau gretimoje aikštėje LFLS antroji komanda nesunkiai (8:0) nugalėjo šaulių pamainą. Teisėjavo Vaclovas Dapkus iš LFLS.
Kadangi LFLS antroji komanda užėmė trečią vietą, o jos atstovų „Lietuvos sporto žinyno“ pirmajame tome net nenurodė mūsų sporto istorijos patriarchas Algimantas Bertašius, skelbiame jos sudėtį: Jonas Garbačiauskas, Vytautas Stašinskas (kapitonas), Ignas Teišerskas, Juozas Karuža, Jurgis Karuža, Viktoras Vizgirda, Vladas Musteikis, Jaroslavas Citavičius, Vytautas Baltuška, Aleksandras Lapinskas, Grabys.
Trečiosiose rungtynėse pirmojoje aikštėje LFLS Šančių skyrius (vėliau „Kovas“) tik 2:1 nugalėjo lenkų gimnazistus. Pirmajame sezone Šančių komandoje rungtyniavo per 20 futbolininkų. Tarp jų pagrindiniai „Kovo“ įkūrėjai broliai Juozas (kapitonas) ir Stasys Sabaliauskai, Stasys Janušauskas bei vėliau garsūs Juozas Žebrauskas, Valerijonas Balčiūnas, Juozas Žukauskas, Antanas Dambrauskas, Edvardas Mikučiauskas, Petras Mikaliukas, Viktoras Rimkevičius ir kt.
Čempionato kuriozai ir nesklandumai
Pirmasis „blynas“ kiek prisvilo, nes dėl įvairių pažeidimų, tvarkaraščio kaitaliojimo ir kitokių nesklandumų pirmenybes baigė tik šešios komandos. Be paminėtų prizininkių dar „finišavo“ – „Aviacija“, „Makabi“ ir baltarusių kariai (tarp jų buvo ir keli karininkai – Pacunskis, Šeblovinskis, Armatovas, Gaidukevičius, Kozlovas ir kt.).
Įdomių faktų tikrai netrūko. Nors aplinkraštyje (nuostatuose), kurie buvo išleisti tik vasarą, buvo skelbiama, kad rungtynės įvyks bet kokiu oru, dėl liūties gegužės 14 d. sužaistos tik vienos iš penkerių numatytų rungtynių.
Suirus tvarkaraščiui, po to neretai pasitaikydavo, kad futbolininkai neva dėl nežinojimo neatvykdavo į rungtynes. O autsaideriai, kad neišvengtų triuškinančių pralaimėjimų, atsiųsdavo tik 7 savo atstovus, ir susitikimai neįvykdavo.
Buvo daugybė protestų, nes žaisdavo neregistruoti futbolininkai. Tik „Makabi“ išvengė didesnės bausmės, kuomet gegužės 23 d. nugalėjo Šančių futbolininkus 3:0, žaisdama su trimis neregistruotais futbolininkais. Tąsyk rezultatas buvo anuliuotas, rungtynės peržaistos. Visais kitais atvejais komandos įspėtos, kad futbolininkai po registracijos gali žaisti tik praėjus 15 dienų.
Birželio 25 d. tie patys makabiečiai specialiai pavėlavo į rungtynes su baltarusiais leistas 15 minučių ir iš sargo Vytauto kalne pasiėmė ne visą vartų įrangą – tik vieną virpstą. Tad rungtynės, aišku, neįvyko.
Deja, negalima įvardyti pirmenybių rezultatyviausių žaidėjų, nes nei protokoluose, nei vaizdinguose aprašymuose spaudoje įvarčių autoriai neminimi! Beje, dažnai protokoluose futbolininkai tik pasirašydavo (pavardžių nesurašant). Todėl susidarydavo daug keblumų, norint nustatyti komandų sudėtis. Pavyzdžiui, LFLS vartininką G. Palmkvistą nesunkiai galima laikyti Pozingeriu, Polingiu ir kt.
Nepaisant visokiausių nesklandumų, pirmųjų pirmenybių reikšmė yra tikrai neįkainojama, nes varžybos apėmė labai plačius gyventojų sluoksnius: dalyvavo tarnautojai, darbininkai, kariškiai, studentai ir moksleiviai. Todėl futbolas įgijo tokį didelį populiarumą. Pirmenybių ir tarptautinių rungtynių atgarsiai greitai pasklido visoje Lietuvoje.
Tarptautinės patirtys ir futbolo sklaida Lietuvoje
Birželio 8 d. Kaune, stebint net 4000 žiūrovų, įvyko pirmosios tarptautinės rungtynės. LFLS 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA vienuolikei. Po to mūsų „kanarėlės“ jėgas dar išbandė su ja Rygoje ir vėl pralaimėjo tokiu pat rezultatu, tačiau 1:0 nugalėjo pajėgią Rygos LSB. LFLS 1:3 pralaimėjo ir niekuo nepasižymėjusiai Eitkūnų „Ost“ komandai iš Rytprūsių. Tačiau Kauno rinktinė 0:0 sužaidė su labai pajėgia Talino TJK. Tokie rezultatai tikrai geri, nes visi mūsų kaimynai iki tol turėjo net keliolikos metų stažą.
1922 metais pirmenybių dalyvės žaidė daug draugiškų susitikimų su kitomis Lietuvos komandomis. Aktyvūs buvo 5-asis pėstininkų pulkas, Vilkaviškio šauliai, Panevėžio lietuvių ir lenkų gimnazistai, „Makabi“. Įsisteigė Kybartų „Sveikata“. Tad 1922-ieji reikšmingi visai Lietuvai.
Futbolas ir vėliau buvo mūsų sporto priešakyje. 1923 metais jis buvo priimtas į tarptautinę federaciją (FIFA). 1924 metais Lietuvos rinktinės pirmą ir kol kas vienintelį kartą dalyvavo olimpiadoje Paryžiuje.
Klubai ir rinktinė nuolat palaikė tarptautinius ryšius. Pas mus ne sykį svečiavosi žinomiausios Europos futbolo komandos – vengrų „Kispest“ ir „Budafok“, austrų „Vienna“, FAC, „Rapid“, pajėgūs prancūzų, čekų ir kitų šalių klubai.
Lietuvos rinktinė 1933 ir 1937 metais dalyvavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybose. 1932 m. suvalstybinus sportą, futbolo reikalus parėmė Kamuolio žaidimo sąjungos futbolo komitetas. Šis žaidimas įgijo dar platesnį mastą. Sujudo gamybiniai kolektyvai.
1933 metais Pabaltijo turnyrui išleistoje spalvingoje programoje puikuojasi daugelio firmų reklaminiai skelbimai (Šiaulių „Bato“, Žemės banko, Spaudos fondo, „Kauno audinių“, „Maisto“, „Lietūkio“). 1936 metais pradėta rengti darbininkų kolektyvų turnyrus.
Į futbolo sąjūdį per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo įtraukta visa Lietuva. Buvo surengta dešimtys įvairiausių futbolo turnyrų ir pirmenybių.
