Šį pirmadienį Lietuvos futbolo federacijos svetainėje pasirodė žinutė apie tai, kad Lietuvos salės futbolo asociacijos direktoriaus pareigas palieka dvejus metus jas ėjęs Remigijus Daugėla, o jo įpėdiniu tapo FIFA kategorijos teisėjas, vienas Kaune organizuojamos futsal lygos „Let‘s go“ įkūrėjas Vytenis Kazlauskas.
Naujasis direktorius savo darbą pradėjo karantino sąlygomis, sustabdytu Lietuvos futsal A lygos čempionatu bei papildomu poilsiu ruošiantis būsimam Pasaulio futsal čempionatui. Apie visus šiuos dalykus – išsamiame V. Kazlausko interviu.
Pradėkime nuo pradžių. Kaip atsidūrėte Lietuvos salės futbolo asociacijos direktoriaus kėdėje?
Tiesiogiai sakyti, kad sėdi kažkas LSFA kėdėje būtų bepigu, nes prisėsti ir pasėdėti šią minutę nelabai yra kada. Nors ir atrodo, kad visai ant nosies buvo futsal sezono pabaiga, LFF taurės paskutiniai etapai ir, atrodo, visos užsklandos užsidaro – iš tiesų taip nėra. O prie LSFA veiklos prisijungiau 2019 m. spalio mėnesį, kai kreipiausi į LSFA tuometinį direktorių, kad paieškotų galimybių paremti (skirtukais, kamuoliais) mūsų su tėčiu kuruojamą salės futbolo megėjų lygą „Let’s Go“.
Šią lygą kartu su tėčiu auginame nuo 2012 m. Pagalbos „iš šono“ gauti tikrai nėra lengva, nes rėmimas šiai sporto šakai be konkrečios grįžtamos vertės, sutikime, nėra toks paprastas. Tad atėjau pasiruošęs su idėja ir ją pristačiau LSFA. Asociacija padovanojo salės futbolo kamuolių ir skirtukų bei pasakė bendradarbiausianti ir ateityje.
Pagalbos mums tikrai reikėjo, kadangi mūsų lyga tikrai yra paremta pagrindiniais ne tik futbolo, bet turbūt apskritai, sporto elementais: respect (pagarba) ir fairplay (garbingu žaidimu). Turime griežtas taisykles, drausmines ir finansines nuobaudas, kuriomis švaistytis nereikia, nes komandos ir jų vadovai supranta, kad niekas nenori „apsikrauti“ papildomais reikalais arba finansų mažėjimų iš asmeninės ar klubo sąskaitos.
Manau, kad per aštuonerius metus ši lyga stipriai paaugo: ir komandų lygis, ir mūsų organizaciniai sugebėjimai. Visada ieškome trūkumų, juos taisome, atsakomybės nevengiame, tad palaipsniui turime vis geresnį produktą.
Aš manau, kad buvo ilgas kelias, kurį nuėjome. Viename iš susitikimų su LSFA ir buvo apkalbėta apie mūsų patirtį šioje lygoje bei buvo pasiūlyta dirbti LSFA pirmos lygos plėtros vadovu. Apsvarsčiau tą galimybę, įvertinau, kad noro turiu, laiko rasiu ir galiu duoti naudos asociacijai, taigi sutikau. O maždaug po keturių mėnesių sulaukiau LSFA vadovų skambučio, po kurio įvyko susitikimas, kur buvo kalbama apie mano kandidatūrą užimti LSFA direktoriaus poziciją. Iš karto neatsakiau nei taip, nei ne.
Prašiau laiko pagalvoti ir pasverti, ar pavyktų tai padaryti. Supratau LSFA formuojamą poreikį ir, manau, tiek mano asmeninės savybės, tiek santykiai su futbolo bendruomenėmis ir jų žmonėmis man leis susidoroti su šiuo iššūkiu. Pranešiau LSFA, kad noro ir galimybių yra. Susėdome, apsitarėme, ko iš manęs norima, ką galiu duoti ir sutarėme. Tokia ta istorija.
Žiūrint iš šono, tai nėra pats palankiausias laikas. Turiu omeny, koronaviruso padarinius, artėjantį pasaulio čempionatą…
Kaip pasižiūrėsi. Nepalankus tuo, kad situacija gąsdina iš esmės, su kolegomis tenka dirbti nuotoliniu būdu, tai tikrai lėtina apsukas, bet aš daugiau žiūriu į būsimą A lygos ir, tikiuosi, pirmos lygos sezoną, kurio startas turėtų būti po septynių mėnesių. Jau pradėjau ruoštis jam.
Be abejonės, Pasaulio čempionatas tai „vinis“ Lietuvos futsal padangėje, bet aš manau, kad pagal mūsų esamas galimybes viskas ir bus – galimybių ribose. Trumpai tariant, yra speciali suformuota komanda iš LFF darbuotojų, kurie jau yra padarę daug namų darbų kartu su FIFA. Šie žmonės jau ne pirmą kartą susiduria su iššūkiais organizuoti įvairiausius UEFA/FIFA renginius, tad viduje jaučiu, kad nors šiandien ir turime pandemijos protrūkį, kuris vienareikšmiškai stabdo pasirengimo procesus, tačiau komanda susitvarkys su savo užduotimi ir, manau, turės puikias rekomendacijas organizuojant ateities renginius.
Jei kalbėtume apie pasiruošimą Lietuvos nacionalinės rinktinės rūbinėje – situacija daug kam suprantama. Aišku, esamas karantinas, kuris sustabdė ir vykusį čempionatą, nuolatines treniruotes – padarys meškos paslaugą, bet force majeure niekas negali suplanuoti.
Mačiau, kad kalbinote rinktinės trenerį Jevgenijų Ryvkiną, kuris jums išsamiai atsakė, kad turi ne tik A, bet ir B bei C planus. Žmogus yra savo srities specialistas, profesionalas. Nežinau, koks kitas šiai dienai asmuo galėtų geriau atlikti savo pareigas nei jis.
Visi laukiame karantino pabaigos, nes yra daugybė darbų, kuriuos reikia nudirbti, bet sutikime, kad šiandien sveikata, supratingumas ir kantrybė – pagrindiniai dalykai. Išlaukime, o tada pirmyn į darbus. Kitaip nebus.
Su kokiomis užduotimis ateinate į naujas pareigas?
Kalbėjome su LSFA ir LFF vadovybe. Ankstesniame klausime minėjau, kad mūsų su tėčiu organizuojamoje lygoje LSFA įžvelgė gerą pavyzdį. Suprantu, kad mąstai ir atsakomybė čia dar didesnė. Norisi didesnės tvarkos, aiškumo tiek nuostatuose, tiek komunikacijoje.
Nederėtų tikėtis, kad su direktoriaus pasikeitimu rinktinė užims Pasaulio čempionate antrą ar trečią vietą arba futsal a lygoje bus 20, o pirmoje lygoje – 15 komandų. Dviračio neišrasi, bet esu sau pasižymėjęs, ką derėtų tobulinti.
Nereikia pamiršti, kad LSFA yra ne tik futsal bei esamos rinktinės, bet ir paplūdimio futbolas, kuris kol kas taip pat nėra toks patrauklus ir komerciškas, koks galėtų būti. Manau reikia daugiau paprastų dalykų ir juos įgyvendinti. Kaip nuolat sakau: „less is more“ (mažiau yra daugiau), bet ir tą less reikia padaryti tinkamai.
Mes dar nežinome, ar bus užbaigtas 2019/2020 metų Lietuvos A lygos sezonas. Kokie variantai yra svarstomi?
Nežinome ir mes. Dabar visi esame karantine, dirbame iš namų, saugome savo sveikatą. LFF pranešimas bei valstybės pozicija labai aiški. Pakentėkime iki kovo 31 d., tada bus aiškiau. Variantų yra keli, bet visa tai priklausys nuo priimtų sprendimų jau balandžio pradžioje. Būkime kantrūs. Sveikata ir gyvybė šiandien prioritetas, o ne sezono pabaiga.
Žiūrint iš šalies, kaip per pastaruosius metus užaugo Lietuvos salės futbolas?
Žiūrint iš stebėtojo ar žiūrovo pusės, tai manau, kad buvęs direktorius Remigijus Daugėla įdėjo nemažai darbo ir pastangų. Galbūt ne viskas pavyko, kaip buvo norėta, padaryta klaidų, kurių pripažinti jis pats nevengia.
Šiandien turime ir atkrintamųjų sistemą, kuri pagyvino čempionato pabaigą ir neleido komandoms sezono pabaigoje „užmigti“. Smagu matyti salės futbolą tiesiogiai per televiziją ir interneto platformose. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad futsalui skiriamas didesnis dėmesys. Įvyko nemažai renginių Europinio masto, buvo smagu dalyvauti ir matyti, kad dėmesys Lietuvoje tam didėja. Manau, Remigijus prisidėjo nemažai, kad tai įvyktų. Ne viskas taip paprasta kaip atrodo, kol pats to nesiimi ir nedarai savo rankomis arba komandoje.
Neslėpkime, yra ne vienas žmogus, kuris pasakytų, kad jame netrūksta problemų. Kokias didžiausias problemas jūs pats įžvelgiate?
Nėra ko slėpti. Jų yra. Ir visada, kas problemų ieško – jas randa. Nenorėčiau detalizuoti to šiandien. Geriau tą laiką skirsiu jų likvidavimui, o anksčiau ar vėliau ne tik pajausime, bet ir iš „šaukiančių“ išgirsime, kaip kažkas keičiasi arba nesikeičia.
Užsiminėte, kad jau galvojate apie kitų metų A lygos sezoną…
Ne tik galvojame, bet jau yra daromi veiksmai. Dar kartą noriu priminti, kad visi dirbame savo darbus. Vienas žmogus negali užtikrinti, kad rinktinės reikalai, pasaulio čempionato organizavimas, Lietuvos čempionatas ir taurė bus padaryta vieno ar kelių žmonių.
Darbų išskirstymas yra labai svarbu ir, kad tuos darbus darytų tie, kas tai geriausiai geba. Buvo darbų tinklelis dėliotas vienaip iki pandemijos, dabar jis keisis tiesiogiai pagal esamas aplinkybes.
Konkrečiai galite įvardinti, kaip pandemija jaukia ar dar sujauks darbą?
Jei kalbame apie pasaulio čempionatą, tai jau jaukia. Kaip ir minėjau, visi esame karantine, vadinasi turime nulį grupinių treniruočių. Tik individualus fizinis palaikymas. Treneris, manau, tikrai nedžiūgauja. Kalbant apie pasaulio čempionato organizavimo reikalus, reikėtų kreiptis į Akvilę Dovydaitytę, kuri atsakinga už jo vykdymą. Ten yra surinkta darbo grupė, komanda, kuri reaguoja į susidariusią situaciją. Ji galėtų pakomentuoti plačiau.
Dėl A lygos čempionato (2020-2021 m.) nei pandemija, nei karantinas didelės įtakos nedaro. Kaip ir minėjau, jau daromi veiksmai, kad būtų aiškumas būsimam sezonui. O dėl esamo sezono įtaka tiesioginė – jis sustabdytas.
Kaip manote, kur bus daugiau problemų: čempionato organizavime ar rinktinės paruošime?
Galiu tik mesti monetą ir spėti: jei herbas – organizavimas, jei skaičius – pasiruošimas (juokiasi). Darkart pasikartosiu, šiai dienai tiek prie čempionato organizavimo, tiek prie rinktinės vairo yra geriausi galimi variantai. Asmeniškai neturiu jokios baimės ar mesti nepasitikėjimo strėlių.
Trenerio mintys, strategijos yra labai logiškos ir suprantamos. Nors treneris yra savo gimtinėje, tačiau su juo palaikome nuolatinį ryšį, tiek dėl pasirengimo, tiek diskutuodami apie esamą ir būsimą čempionatą. Jis yra pozityvas futsale. Dėl pasaulio čempionato organizavimo – surinkti geriausi. Iššūkis bus visiems. Manau, bendromis pastangomis susidorosime.
Esate nusibrėžęs, pavyzdžiui, trejų metų viziją? Kas turėtų atsitikti, kad 2023–aisiais galėtumėte didžiuotis savo atliktais darbais?
Šiai dienai sau esu išsikėlęs uždavinius, bet juos kol kas pasiliksiu sau. Visus atletus motyvuoja pergalės ir geri rezultatai. Mano filosofija – ne kardinalūs pokyčiai, o mažas, bet daugiau pergalių ir sistemingas ėjimas mažesniais žingsniais tikslo link.
Prisifantazuoti galime, tačiau fantazija turi koreliuoti su realybe. O ji ne visada gražiomis spalvomis piešta. O kad galėtume ne tik 2023-aisiais, bet, galbūt, jau 2021 metais didžiuotis atitinkamais darbais, užtektų jei rastume daugiau pagarbos vieni kitiems ir daugiau darbų, o ne pažadų. Manau, jau būtų žingsnis pirmyn.
Grįžkime dar į tuos laikus, kai futsalą vystėte Kaune. Nuo ko viskas prasidėjo?
Patys pirmieji metai buvo, kai su kolega teisėju iš Vilniaus kalbėjome apie projektą tarp sostinės ir Kauno. Buvo toks „Stickers Cup“ turnyras. Ko pagrindu norėjome daryti ir Kaune, nes Vilniuje tai vyko.
Gavosi taip, kad turnyras – čempionatas likdavo tik savuose miestuose. Supratome, kad per daug bandome atsikąsti, tad nusprendėme daryti atskirai. Kadangi mano tėtis vis dar „serga futbolu“, labai stipriai prisidėjo prie būsimos lygos plėtros ir organizavimo. Labai padėjo dar vienas draugas, taip pat futbolo arbitras, su kuriuo tais pačiais 2012 metais suorganiazvome „JOMA cup“ turnyrą Kazlų Rūdoje.
Tikrai puikiai pavyko. Po jo, iš esmės, keitėme pavadinimą, logotipą, puslapį ir norėjosi judėti pirmyn. Taip simboliškai atsirado „Let’s Go“ lyga. Lyga vyko Kauno apskrityje, bet prisijungė komandos ir iš kitų apskričių rajonų (Marijampolės, Jurbarko, Elektrėnų ir pan.).
Normalu, kad buvo puikių sezonų, kai buvo didelis entuziazmas, buvo prastesnių, kai buvau išvykęs arba kiti darbai buvo prioritetas, tačiau pagrindinė lygos „širdis“ buvo tėtis, kuris visada tikėjo ir net vienais metais kai buvo keturios komandos – čempionatą vykdė. Tas jo užsispyrimas ir lojalumas davė gerą impulsą tarp komandų ir organizatorių. Vieni kitais pasitikėjo ir tikėjo. Kėlėme vis aukštesnius tikslus. Kilo pats turnyro lygis, komandos užaugo.
Vieni iš čempionų SMK „Vikingai“ dabar žaidžia futsal A lygoje, be to nemažai žaidėjų papildė futsal A lygos gretas. Problematika ta, kad tėtis, aš ir sesuo dirbome su šiuo projektu, o visi dar turime darbus, asmeninį gyvenimą ir jokios finansinės gerovės, iš to ką darėme, negavome. Bet dėl to nesiskundėme.
Tikėjome, kad ateityje projektas augs ir duos savo vaisių. Manau, kad tai yra projektas, dėl kurio gėdytis nereikia, o galima pasidžiaugti, kaip geru pavyzdžiu su atitinkamais trūkumais (šypsosi).
