Lietuvos futbolo federacija

Moterų A lyga

A. Kancė: „Mes ir žaidimu, ir grožiu imdavome rezultatą“

2020-04-17

A. Kancė: „Mes ir žaidimu, ir grožiu imdavome rezultatą“

Nepriklausomos Lietuvos moterų futbolas skaičiuoja 26 metus. Tuomet gūdžiais 1994 metais į stadionus žengė Kauno „Olimpijos-Centro“, „Vilniaus“, Kelmės „Jogintos“ ir Telšių „Samanėlės“ futbolininkės. Komandos sužaidė po šešerias rungtynes, po kurių paaiškėjo, kad stipriausios šalies merginos yra susibūrusios Kaune.

„Neseniai buvome susibėgusios, tai smagu prisiminti senus laikus. Mums visoms tai buvo hobis, geras laiko praleidimas, noras pažaisti, pabūti kartu. Iš visų mūsų tik aš ir Ingrida (Siliūnienė) esame likusios prie futbolo, visoms kitoms tai tik laisvalaikio forma su vaikais arba net anūkais. Iš esmės, turėjome gerą laiką, buvome gera komanda, sekėsi dalyvauti ir laimėti“, – prisiminimais dalijosi šiuo metu teisėjus inspektuojanti Aušra Kancė.

Moterų futbolą į mūsų šalį grąžino legendinis Romualdas Lavrinavičius, kuris daugiausiai savo vieno pastangomis Kaune sukūrė komandą, kuri netrukus tapo geriausia šalyje. Tuo metu Lietuvos čempionatai dar nevykdavo, todėl „Kotono“ vardu žaidusios kaunietės varžydavosi tik su Vilniaus merginomis bei Baltijos taurės turnyre – su Rygos VEF futbolininkėmis.

„Kai aš prisijungiau prie komandos, man buvo penkiolika metų. Tai buvo mano pirmoji rimtesnė patirtis futbole. Iki tol ne vienus metus lankiau baseiną, stalo tenisą, o futbolas buvo tik kaip apšilimo priemonė. Tuomet pamačiau, kad renkamas merginų futbolo burelis, kur po pirmos treniruotės išgirdau, kad man čia ne vieta (šypsosi). Netrukus atsidūriau komandoje“, – trisdešimties metų senumo įvykius prisiminė A. Kancė.

Pirmajame šalies čempionate kaunietės užfiksavo panašų rezultatą, kokį pastaraisiais metais demonstruoja Šiaulių „Gintros-Universiteto“ merginos. Tame pirmajame čempionate „Olimpija-Centras“ iškovojo visas šešias pergales bendru rezultatu 71:0.

„Reikia suprasti, kad kitos komandos buvo tik susikūrusios, todėl natūralu, kad mes buvome stipresnės. Tiesa, po metų Vilniaus komanda susigrąžino savo veteranes ir nuo to laiko tokio lygių skirtumo jau nebuvo“, – sakė A. Kancė.

Merginų futbolas mūsų šalyje niekada nebuvo lepinamas rėmėjų, o pačios futbolininkės rinkdavosi tik iš entuziazmo ir noro gerai praleisti laiką.

„Žaidėme todėl, kad turėjome azarto ir begalinį norą. Pačios ieškodavome kaip nuvažiuoti į rungtynes, pačios ieškodavome, iš kur gauti autobusą. Buvome įvairiapusė ir įvairialypė komanda, kuri visada susitelkdavo, kai tik to prireikdavo.

Manau, kaip ir visais laikais, smagus būdavo porungtyninis laikas. Jei važiuodavome toliau nei į Vilnių, turėdavome ką papletkavoti (šypsosi). Nebuvome mes kitokios – jei vyrai kalba apie moteris, tai mes kalbėdavome apie vaikinus, jei reikdavo švęsti – švęsdavome. Ne taip audringai, kaip tą mėgsta daryti vyrai, bet.. buvome normalios panos“, – kalbėjo A. Kancė.

Baigusi futbolininkės karjerą, Aušra tapo FIFA kategorijos teisėja, o dabar yra viena geriausių Lietuvos teisėjų inspektorių. Tiesa, tai dar ne viskas. Savo CV ji turi įrašą kaip „gražiausia Baltijos taurės turnyro futbolininkė“.

„Buvo toks momentas (juokiasi). Amžiną atilsį Antanas Rubys buvo sugalvojęs tokią nominaciją. Ką galiu pasakyti? Mes ir žaidimu, ir grožiu imdavome rezultatą“, – kvatojo A. Kancė.

Tame pirmajame šalies čempionate antrąją vietą užėmė Vilniaus, trečiąją – Kelmės, ketvirtąją – Telšių komandos.

 

Susijusios naujienos