Lietuvos futbolo federacija

Pirma lyga

L. Kochanauskas: „Buvau pasitraukęs, bet futbolo galia per stipri“

2020-06-19

L. Kochanauskas: „Buvau pasitraukęs, bet futbolo galia per stipri“

Kai sekmadienį LFF stadione Lukas Kochanauskas realizavo 11 metrų baudinį, jis švęsdamas tarsi po lemiamo smūgio paskutinę minutę nubėgo iki tribūnos, šoktelėjo per barjerą ir atsidūrė „Dzūkų tankų“ glėbyje, rašoma Pirmos lygos svetainėje.

DFK „Dainavai“ tai ko gero buvo eilinės rungtynės, ir ne pačios sunkiausios, kokios laukia šį sezoną. Tačiau Lukui Kochanauskui šis įvartis reiškė kur kas daugiau nei bet kuriam kitam žaidėjui – ne tik tarp tą dieną žaidusių komandų, bet ir visoje lygoje ar net futbolo piramidėje. Puolėjas jo laukė itin ilgai.

30 metų futbolininkas savo karjeroje jau perėjo ugnį ir vandenį. Gausybė sunkių traumų ir sudėtingų operacijų, ilgi mėnesiai reabilitacijose, nauji bandymai įsibėgėti vis kitose komandose ir atsinaujinančios bėdos.

Pastaruosius dvejus su puse metų L. Kochanauskas tik simboliškai šmėkštelėjo didžiajame futbole, o pernai jau netgi buvo nutaręs užbaigti karjerą.

Tačiau meilė futbolui patraukė sugrįžti dar kartą, ir atrodo, kad ne veltui. L. Kochanausko žaidimas  prisidėjo prie pergalingo Alytaus komandos starto Pirmoje lygoje.

Lyg sena katė su devyniomis gyvybėmis grįžusi į medžioklę, sekmadienį jis nuo žymos tiksliai smūgiavo lygoje, o trečiadienį – ir taurės dvikovos baudinių serijoje.

– Koks jausmas vėl būti futbolo aikštėje ir sužaisti pilnas rungtynes?­, – pasiteiravo Pirmalyga.lt

– Visada smagu yra daryti tai, ką myli labiausiai ir ką darei nuo pat vaikystės. Mokykloje visada laukdavau pamokų, pertraukų, kada per pertraukas galėsiu pažaisti, futbolą, kada po pamokų galėsiu eiti žaisti su draugais kieme, kada galėsiu eiti į treniruotes. Visas gyvenimas man yra futbolas.

– Ar dar nėra kažkokios baimės žaidžiant?

– Ne, jaučiuosi puikiai. Kalbant apie baimes, niekada neinu galvodamas, kad tik negaučiau traumos. Nes tuomet visada atsitinka priešingai. Einu džiaugtis, žaisti futbolą ir esu už tai dėkingas Dievui.

– Praėjusiais metais A lygoje už „Stumbrą” sužaidei tik vienose rungtynėse po keitimo. Kas atsitiko po to?

– Pernai su komanda gan vėlai pradėjome pasiruošimą sezonui. Prieš tai turėjau kremzlės operaciją, ir turbūt dėl laiko trūkumo visas pasiruošimas buvo forsuojamas. Prisidėjo dirbtinės aikštės, jausdavau, kad vis patindavo kelis. Nenorėjau skubėti, nes sveikata yra svarbu. Kai jautiesi pilnai negalintis padėti ir jauti diskomfortą,  turi sustoti.

Jau buvau nusprendęs apie pasitraukimą iš futbolo. Pranešiau tiek treneriams, tiek komandai, buvo sunkus momentas. Buvo daug ašarų, nemigo naktų. Draugai pasiūlė atvykti į JAV, kaip sakoma, prasivėdinti galvą, ir pažiūrėti kitas galimybes. Bet pamačiau, kad futbolas man per stipri galia, kad jo atsisakyčiau taip lengvai. Esu labai labai dėkingas vienam žmogui dėl to, jog jis man padėjo grįžti žaisti, pasirūpinto, jog patikimi žmonės padėtų man ir galėčiau žaisti.

– Po tokio laiko tarpo gydantis traumas ne kiekvienas grįžta į futbolą. Tau pavyko tai padaryti ne vieną ir ne du kartus. Kur randi tą motyvaciją?

– Motyvacija yra kelti sau aukščiausius tikslus. Savo pasąmonei nuo mažens kaliau, kad noriu įgyvendinti ir pasiekti tą ir tą. Dabar, jei tik pagalvoju, jog reikia nuleisti rankas, man pasąmonė vis praneša: „Palauk, tu nuo pat mažens to norėjai. Ar taip lengva pasiduoti ir sustoti. Jei nuleisi rankas, negausi to, apie ką svajojai nuo vaikystės. Pasieksi ko nori tik atsikėlęs ir eidamas toliau. Gyvenimas tavęs paklaus, ne kiek kartų buvai suklupęs, o kiek kartų pajėgei atsistoti ir eiti savo tikslų link.

– Įvartis Vilniuje rungtynėse su „Žalgiriu“ B buvo tavo pirmas oficialiose rungtynėse po 1058 dienų. Buvai pamiršęs ką tai reiškia? Kiek tau svarbus jis?

– Oho, senokai įmušęs buvau (juokiasi – aut. past.). Reikės pasistengti atsiimti už šitas dienas. Puolėjui įvarčiai visada duoda pasitikėjimo, kaip ir tokie momentai, kaip du šiame sezone uždirbti baudiniai. Jei puolėjui nesvarbu įvarčiai – jis ne puolėjas. Pamatęs progą įmušti įvartį puolėjas turi būti kaip liūtas pamatęs grobį.

– Po įvarčio parodei marškinėlius su užrašu „Legendos gimsta Kybartuose“. Kodėl būtent šiuos? Planavai iš anksto, ar tai buvo spontaniška?

– Kybartai – mano kraštas. Čia ir gilios futbolo tradicijos,  „Sveikata“ laikomas vienu seniausių klubu šalyje, priklauso seniausių futbolo klubų pasaulyje bendruomenei „Club of Pioneers“. Mano senelis šiam klubui atidavė visą gyvenimą, tėtis – pusę gyvenimo. Todėl didžiuojuosi, jog esu būtent iš ten!

Dėl marškinėlių – visada po varžybiniais turiu medvilninius. „Sveikatos“ šimtmečio proga buvo sukurti šie ir dabar su jais žaidžiu visada. Po įvarčio komandos draugai sako – parodyk. Taip ir išėjo.

– Alytuje nebuvai žaidęs daug metų. Kokią „Dainavos“ komandą radai šiemet? Ką matai šios komandos lyderiais?

–  Alytuje radau labai jauną, talentingų vietinių vaikinų komandą. Kas svarbiausia, komandos vadovai suteikia šansą savo miesto žaidėjams, padeda žengti pirmą žingsnį į vyrų futbolą. Nuo jų priklauso, ar dirbsi ir įrodysi, jog esi per geras šitai lygai, ar kilsi aukštyn.

Komandos lyderiai? Mes visi, turime pasitikėti komandos draugais. Bet didžiausias lyderis – gausios žiūrovų tribūnos namuose, ir žinoma „Dzūkų tankai“. Jie mums suteikia motyvacijos, neleidžia užmiršti, dėl ko esam čia, kam atstovaujame. Nuo jų sukurtos atmosferos eina šiurpas.

– Esate viena iš keturių komandų,  Pirmoje lygoje iškovojusių po dvi pergales. Tai reiškia, kad esate tarp favoritų, ar dar per anksti taip vertinti?

– Kelios rungtynės nieko nereiškia. Žaidimas tikrai nėra toks, kokio norėtų treneriai, žiūrovai ir mes patys. Bet pradėti sezoną pergale svarbu. Sezonas ilgas, rudenį matysime, ar buvome pakankamai geri.

– Kokį įspūdį paliko apsilankymas Panevėžyje, kur esi žaidęs, ir trečiadienio taurės rungtynės su „Ekranu“? Ar nustebino, kad teko kautis iki pat baudinių?

– „Ekranas“ labai nustebino. Jie tryško dideliu noru, užsivedimu. Žiūrovai buvo pasiilgę šios komandos. Manau, kad panevėžiečiai gali didžiuotis šia komanda ir smagiomis rungtynėmis. Dėl „Ekrano“ džiaugiuosi, ši komanda turi išlikti futbolo žemėlapyje. Tiek dėl titulų, tiek dėl aistruolių, kurie yra nuostabūs ir puikiai palaikė komandą.

Kalbant apie mūsų žaidimą – mes patys sau išsikasėme duobę. Prisivirėme košės su pratęsimu, tikrai vargome. Bet čia mūsų bėdos, nėra ko teisintis. Gerai tai, kas gerai baigiasi.

– Šeštadienį žaisite prieš „Riterius“ B – dar viena komanda, kur turbūt rasi pažįstamų. Ko tikiesi iš šių rungtynių?

– Tikimės sunkių rungtynių. Ten taip pat daug jaunimo, norinčio įrodyti savo vertę Mindaugui Čepui ir sulaukti galimybės pirmoje komandoje. Turėsime ateiti nusiteikę 110 procentų ir būti protingi, netgi ruošiantis rungtynėms. Tokiu karštu oru svarbu ir išsaugoti jėgas iki rungtynių.

– Kokie tikslai, lūkesčiai, kuriuos keltum šį sezoną komandai ir sau asmeniškai?

– Norėtųsi, kad kiekvienas žaidėjas mėgautųsi kiekviena akimirka aikštėje, žaistų su šypsena, ir norisi parodyti simpatišką žaidimą, kuris patiktų žiūrovams. Asmeninis tikslas – kad nebūtų tokio įvarčio bado su tiek dienų, kiek buvo iki šiol.

Susijusios naujienos