Lietuvos futbolo federacija

Moterų A lyga

„Kauno Žalgirio“ jaunosios žvaigždės – nuo pirmo kamuolio paspyrimo iki svajonės apie „Liverpool“

2020-09-08

„Kauno Žalgirio“ jaunosios žvaigždės – nuo pirmo kamuolio paspyrimo iki svajonės apie „Liverpool“

Kai prieš pora savaičių su šalies čempionėmis Šiaulių „Gintros-Universiteto“ merginomis į kovą stojo „Kauno Žalgirio“ komanda, ant pastarosios atsarginių suolo buvo tik dvi futbolininkės.

Neturėdamas didelio pasirinkimo, ekipos treneris Mantas Babušis į aikštę nuo pirmos minutės metė šešiolikmetę Rusnę Makarevičiūtę ir keturiolikmetę Emą Kriaučiūnaitę.

Matydami tokią kauniečių sudėtį, specialistai neabejojo, kad šiauliečių laukia dar vienas lengvas pasivaikščiojimas. Specialistai klydo, o to priežastis buvo jaunosios žalgirietės.

Visiškai nepaisydamos autoritetingų varžovių, Ema ir Rusnė užkūrė pirtelę, kokios šalies čempionės A lygoje šiemet dar nebuvo regėjusios. Sužaidus trečdalį pirmojo kėlinio, Ema atliko perdavimą Rusnei ir ši užtikrintu smūgiu išvedė „Kauno Žalgirį“ į priekį. Netikėta? Ir dar kaip.

Galiausiai, „Gintra-Universitetas“ iškovojo pergalę 2:1, tačiau čempionių ir Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Rimanto Viktoravičiaus tokia pergalė džiuginti pernelyg negalėjo. Kita vertus, jam atsirado galimybė į savo užrašų knygutę įsirašyti dvi pavardes merginų, kurios, galbūt, netolimoje ateityje galės užsivilkti nacionalinės komandos marškinėlius.

Merginų atsiradimo futbole istorija siekia dešimtmetį. Kai Rusnei buvo vos penkeri metai, ji pirmąkart atėjo į trenerės Jolitos Kličiūtės treniruojamą ekipą. Tuomet jos komandos draugėmis buvo trylikametės (kai kurios net penkiolikmetės), tad natūralu, kad varžytis su gerokai vyresnėmis merginomis jai nebuvo jokių galimybių.

Rusnė tapo komandos talismanu. Ji nežaisdavo, tačiau važinėdavo į visas komandos rungtynes, nes draugės sakydavo, kad būtent jos buvimas neša pergales. Po metų treniruočių per savo gimtadienį Rusnė trenerei Jolitai prasitarė, kad nebenori būti talismanu, o nori žaisti su savo amžiaus mergaitėmis.

„Gavau rimtą iššūkį ir privalėjau į jį tinkamai reaguoti. Neturėjau kur dingti. Tiesiog nenorėjau paleisti talentingos žaidėjos, kuri jau tuomet geriau valdė kamuolį nei kitos vyresnės merginos, tuo metu treniruotes lankiusios ne pirmus metus. Po kelių mėnesių intensyvių paieškos mėnesių, Rusnė jau turėjo savo bendraamžių komandą“, – prisiminimais dalijosi pirmoji R. Makarevičiūtės trenerė J. Kličiūtė.

Tarp naujai atėjusių merginų buvo ir Ema Kriaučiūnaitė. Pastaroji, kaip ir Rusnė, išsiskyrė savo gabumais. Abi merginos itin stengėsi įrodyti, kad yra geresnės viena už kitą, tad natūraliai atsirado trintis.

„Prireikė gerų metų, kad jos savo konkurencingumą paverstų milžiniška nauda komandai“, – sakė J. Kličiūtė. Tiesa, pačios merginos pirmuosius metus kartu prisimena kiek kitaip.

„Mes mėgavomės tuo, ką darome ir norėjome parodyti, ką sugebame. Tačiau to konkurencija aš nepavadinčiau. Prasidėjus rungtynėms, visada jėgas sujungdavome, nes turėjome bendrą tikslą – laimėti“, – sakė E. Kriaučiūnaitė.

„Kadangi aš komandoje buvau seniau, tai man atrodė, kad manimi labiau tiki ir dėlto neturiu teisės atsipalaiduoti. Buvau kapitonė, turėjau šūkį „Nesvarbu šiandien laimėsime ar pralaimėsime. Svarbu, kad esame komanda ir šiandien žaidžiame“, tad privalėjau kovoti taip, kaip galiu“, – dešimties metų senumo įvykius prisiminė R. Makarevičiūtė.

Rusnė nuo pat mažens labiau už lėles mėgo mašinėles ir draugystes su berniukais. Kartą ji tėčio paprašė, kad jai nupirktų minimotociklą. Kiek vėliau mergaitė užsimanė „Chelsea“ ekipos aprangos ir mergaičių futbolo komandos. Tuo metu, Rusnė jau lankė šešis būrelius, tačiau tėvai negalėjo atsisakyti dar vienai dukros užgaidai.

„Mūsų kieme visada buvo kamuolys, tačiau pirmasis mano prisilietimas prie kamuolio buvo ne ten, o iškyloje su mamos kolektyvu. Po baidarių vyrai nusprendė žaisti futbolą. Pakvietė ir mane. Aš neatsisakiau (šypsosi). Pasirodžiau taip, kad visi lakstė su telefonais ir filmavo, ką išdarinėja maža mergaitė. O aš tiesiog mėgavausi. Grįžusi namo, paprašiau, kad man nupirktų kamuolį, aprangą ir futbolo batelius. Nebuvo lengva, bet išsikovojau (šypsosi).

Taip džiaugiausi, kad net gimtadienio šventėje pasipuošiau tais „Chelsea“ marškinėliais. Netrukus jau buvau Jolitos komandoje. Galiu pasakyti taip, kad ne aš atėjau į futbolą, bet futbolas atėjo pas mane“, – pasakojo R. Makarevičiūtė.

„Mano gyvenime futbolas atsirado jau tada, kai pradėjau lankyti mokyklą. Mane pakvietė pabandyti, nuo to laiko ir likau. Tiesa, tuomet lankiau ir muzikos mokyklą, tad kartais reikdavo rinktis. Galiausiai, laimėjo futbolas. Mano dėdė Artūras Rimkevičius buvo geras futbolininkas – jo sugebėjimai ir pasiekimai nemenkai prisidėjo prie mano įkvėpimo ir tobulėjimo“, – savo istoriją pasakojo E. Kriaučiūnaitė.

Merginos ilgai varžėsi su bendraamžėmis. Sezono pradžioje jos turėjo galimybę papildyti „Utenos Utenio“ ekipą, bet galiausiai išlaukė šanso debiutuoti gimtojo miesto komandoje.

„Sunku tai prisiminti, nes tuo metu manyje žaidė per daug jausmų. Futbolas yra mano gyvenimas. Kiekvieną kartą eidama į aikštę užsibrėžiu tikslą sužaisti geriau nei prieš tai žaistas rungtynes. Nežinau, kur aš žaisiu rytoj, tačiau mano norai auga kartu su manimu. Šiandien esu ten, kur noriu būti“, – emocingai pasakojo R. Makarevičiūtė.

Praėjusį savaitgalį rungtynėse su Gargždų „Banga“ Ema Kriaučiūnaitė pelnė savo pirmąjį įvartį karjeroje A lygoje. Šis epizodas futbolininkės kartelę kilstelėjo dar aukščiau. Vis tik, keturiolikmetei didžiausią įspūdį jos trumpoje karjeroje paliko rungtynės su UEFA Čempionių lygai besiruošiančiomis šalies čempionėmis.

„Man asmeniškai tai buvo tik antrosios rungtynės A lygoje. Žinojimas, kad žaisime prieš tokią profesionalią ir „niekam neįveikiamą“ komandą kėlė didžiulį jaudulį. Tiesa, tuo pačiu džiaugiausi, kad būdama tokio jauno amžiaus galiu patirti šį jausmą. Kai sužinojau, kad žaisiu starto sudėty, emocijos padvigubėjo. Man pačiai visada atrodo, kad yra kur tobulėti, todėl net negalvoju, kaip atrodo iš šono. Dariau tai, ką moku, vis tik, suprantu, kad buvo daug sunkiau nei žaidžiant prieš bendraamžes.

Mano tikslas – žaisti „Liverpool“ komandoje, todėl tokia patirtis, kaip rungtynės prieš „Gintrą“, tik į naudą“, - pasakojo E. Kriaučiūnaitė.

Autoriai – Aurimas Budraitis ir Žilvinas Lukošius, L. Žemgulio nuotr.

Susijusios naujienos