Lietuvos futbolo federacija

A lyga

I. Tatomirovičius: Apie sunkią pradžią, siautulį Sarajeve, dronus ir viešą gyvenimą

2020-10-27

I. Tatomirovičius: Apie sunkią pradžią, siautulį Sarajeve, dronus ir viešą gyvenimą

Viena iš priežasčių, kodėl Vilniaus „Žalgiris“ šį sezoną turi galimybių tapti A lygos čempione – sutvirtėjusi gynyba. Jos svarbi ašis – Ivanas Tatomirovičius. Patyręs serbas šiemet nuolat renkamas tarp geriausių lygos gynėjų.

Dėl savo išvaizdos – itin trumpo kirpimo, vešlios barzdos ir ryškių slaviškų bruožų – Ivanas gali sudaryti grėsmingą įspūdį. Tačiau 31 metų žaidėjas aikštėje labiau demonstruoja šaltakraujiškumą nei balkanišką temperamentą.

Kai po taurės pusfinalio rungtynių su „Sūduva“ įsiplieskė aistros, jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris liko nuošalyje. Nenuostabu, kad tiesioginę raudoną kortelę paskutinį kartą jis gavo prieš dešimtmetį, o šiemet gautos dvi geltonos kortelės vienose rungtynėse buvo labiau pernelyg griežto teisėjo sprendimo pasekmė nei ypatingas šiurkštumas.

Nors komandoje žaidžia tik nuo šios žiemos, I.Tatomirovičius jau spėjo tapti ir vienu iš „Žalgirio“ lyderių. Per legionieriaus karjerą Bosnijoje ir Hercegovinoje, Suomijoje bei Kroatijoje žaidęs futbolininkas savo patirtimi dalinasi su jaunesniais komandos nariais.

Vilniuje jis mėgaujasi ramiu gyvenimu, nors internete jo šeimos kasdienybę seka tūkstančiai. Jo žmona Dunja – bosnių futbolo legendos Predrago Pasičiaus dukra –  išgarsėjo prieš kelerius metus sukurtu „Youtube“ kanalu. Jos vlog’ai, kuriame retkarčiais pasirodo ir Ivanassulaukia net 150 tūkst. prenumeratorių dėmėsio.

Interviu fkzalgiris.lt I. Tatomirovičius papasakojo apie savo futbolo karjeros sėkmes ir nuopolius, įsimintinas akimirkas, legionieriaus duoną, laisvalaikį konstruojant dronus, populiarumo ypatumus ir rytinę rutiną prie kavos.

– Kur ir kaip pradėjote žaisti futbolą?
– Gimiau mažame mieste prie Belgrado – Smederska Palanka. Mano pirma patirtis buvo 6 metų futbole. Mano tėtis nusivedė į treniruotes. Mažame mieste neturėjome grupių vaikams. Iš karto buvo U12, U14, U16 komandos. Tai pradėjau žaisti futbolą su vyresniais vaikinais. Bet man tai buvo gera patirtis. Man tiesiog reikėjo išlieti energiją. 12 metų išvykau į Belgradą. Pasirašiau sutartį su „Crvena Zvezda“ klubu. Klubo akademijoje praleidau 7 metus, nuo 2000 iki 2010 m.

– Ar buvo realu prasibrauti į „Crvena Zvezda“ pagrindinę komandą?
– Kai man buvo 15 metų gavau sunkią traumą. Metus nebuvau aikštėje, susilaužiau koją. Turėjau dvi operacijas. Tuo metu buvo daug klausimų, ar toliau žaisiu futbolą. Ar galėsiu toliau žaisti futbolą. Mano tėvai tą nuo manęs slėpė. Mintyse visada buvo futbolas. Norėjau tiktais grįžti ir žaisti su draugais.

Prieš kojos lūžį buvau savo „Crvena Zvezda“ komandos kapitonas bei Serbijos ir Juodkalnijos jaunių rinktinės kapitonas. Visi sakė, kad turėsiu labai šviesą ateitį, būsiu labai svarbus žaidėjas „Crvena Zvezda“ ir rinktinėje. Tačiau per dieną viskas sugriuvo. Teko pradėti iš naujo vaikščioti, mokytis bėgioti. Buvo labai sunkus periodas.

Po visko sužaidžiau pora kontrolinių rungtynių už „Crvena Zvezda“. Bet tai esi jaunimo komandos narys ten iš karto negali patekti į pirmą komandą. Vienintelis per 20 metų kas iš karto pateko į pagrindinę komandą – garsusi Dejanas Stankovičius. Pirmiausia turi būti išnuomotas į žemesnes lygas, ten gauti patirties ir jei ten lygoje esi vienas geresnių žaidėjų, turbūt tau suteiks šansą.

– Kaip atsidūrėte Bosnijoje ir Hercegovinoje?
– Buvau išnuomotas tris metus žemesnėje Serbijos lygoje. Kai baigėsi kontraktas tapau laisvas. Man buvo beveik 23 metai. Reikėjo kažkur išvykti, kažkur žaisti. Kai esi jaunas žaidėjas ir turi gerus pagrindus, žaisti antroje lygoje 2-3 metus yra per daug. Nebetobulėji.

Vieną kartą agentas man sako: „Galim vykti į Sarajevą“. Iš karto atsakiau – taip, nors neturėjau žinių apie miestą, komandą. Žinojau apie klubą, bet nieko daugiau. Ten išvykau 2012 m. žiemą. Iš pradžių žaidžiau dešiniu gynėju, nes vidurio gynėjo pozicijos buvo užimtos. Sutikau, nes norėjau išvykti iš beprotybės Serbijoje. Tuomet labai norėjau išvykti. Pradėjau žaisti trečiose rungtynėse ir nuo to laiko nebuvau atsargoje 4 metus.

– Kaip žiūrėjo į Serbijos futbolininką, rungtyniaujantį Bosnijoje ir Hercegovinoje?
– 
Dėl karo prieš pora dešimtmečių visi to klausia. Esu krikščionis ortodoksas, o žaidžiau mieste ir klube, kur dauguma yra musulmonai. Tačiau ten yra nemažai serbų. Man tie 4 metai buvo vieni geriausių gyvenime. Visi kreipė dėmėsį tik į tavo žaidimą. Jiems nesvarbu kas tu, kokios religijos ar tautybės. Jie labai greitai priima žmones. Sarajevo klube turi daug tautybių, taip pat ir mieste. Labai smagu tai matyti po visko, kas įvyko 90-aisiais. Dabar turiu jei ne daugiau, tai panašiai draugų iš Bosnijos, kiek iš Serbijos. Ten sutikau savo žmoną. Būsiu tos bendruomenės dalimi ilgą laiką. Galbūt iki gyvenimo pabaigos.

– Kaip sekėsi žaisti „Sarajevo“ komandoje?
– „Sarajevo“ – didžiausias klubas Bosnijoje. Klubas nebuvo geroje finansinėje situacijoje. Jie laukė titulo 9 metus. Buvo didelis spaudimas.  Kiekvienos rungtynės – kaip finalas. Net negalvoji apie taškų praradimus. Nelengva, bet jei kovoji dėl titulo, su tuo spaudimu turi susitaikyti. Jei jo neturėsi, neturėsi spaudimo laimėti. Manau, kad normalu turėti šią naštą. Iš pradžių buvo nelengva, bet vėliau tapau kapitonu ir viskas pavyko gerai.

Labai džiaugiuosi, kad po 9 metų laimėjome čempionų titulą. Nuo to laiko klube viskas pagerėjo. Klube sužaidžiau 140 rungtynių, laimėjau du titulus, taurę ir lygą, patekau į Europos lygos play-off etapą. Tai buvo vienas geriausių periodų.

– Kaip klubo aistruoliai šventė iškovotus čempionų vardus?
– Buvo beprotiška. Fanai vaikėsi mane aikštėje, viską atėmė. Liko tik apatiniai drabužiai. Visi norėjo kažką pasilikti atminčiai. Iš stadiono iškeliavome į gatves, šventėme su fanais, gatvėse buvo apie 30-40 tūkst. žmonių, kartu su mumis dainavo. Kai draugams užsienyje parodžiau jie sako: „Čia ne iš Bosnijos, gal iš Argentinos ar Meksikos, bet ne Europos.“ Tačiau taip jau yra Sarajeve. Ten turi viską. Tam klube gali pajausti viską, kas yra futbole.

– Kuo ypatingas Sarajevo derbis? Pagal atmosferą, kurią vietą jam skirtumėte Balkanuose?
– Pirmiausia būtų Belgrado derbis – „Crvena Zvezda“ – „Partizan“. Antroje vietoje – „Sarajevo“ su „Želježničar“.  Mes buvome raudoni, jie mėlyni. Tai labai smagi patirtis. Žaidžiau 13 derbių Bosnijoje. Jie skaičiuoja laiką tarp derbių. Visi labai nekantrauja. Nuostabi atmosfera, visada pilnas stadionas. Komandos kovoja dėl prestižo, miestas pasidalinęs į dvi dalis. Labai smagu.

– Europos lygoje susitikote su vienu iš pajėgiausių Vokietijos klubų Menchengladbacho „Borussia“. Buvo įsimintina dvikova?
– Gavome patį sunkiausią oponentą iš galimų tame etapo. Sarajeve buvo tikras spektaklis – 35 tūkst. žiūrovų stadione. Momentas, kai įmušėme, buvo beprotiškas. Galvoji, kad esi sapne. Tikrai sužaidėme geras rungtynes. Nors pralaimėjome 2:3, tai buvo įsimintinas vakaras. Buvome kaip herojai. Buvo labai smagu pajausti tą atmosferą.

– Tačiau iš Bosnijos ir Hercegovinos išvykote. Kodėl?
– Man buvo 26 metai. Reikėjo išbandyti save užsienyje. Nes Bosnija mums serbams – ne kaip užsienis. Ta pati kalba, ta pati kultūra, mentalitetas. Skirtumas tik kad nesi arti namų, tačiau žmonės ir visa kita panašu. Jaučiau, kad reikia įgyti patirties kitur Europoje.

Nors buvo galimybė ir gerai uždirbti Azijoje. Turėjau labai gerą pasiūlymą iš „Bunyodkor“ klubo Uzbekistane. Šią komandą treniravo Luizas Felipe Scolari. Buvau ten savaitę, žaidžiau dvi rungtynes, tačiau nesutikau pasirašyti sutarties. Ne dėl pinigų. Dėl taisyklių. Esu labai paprastas žmogus. Noriu, kad mano sutartis mane saugotų. Nenoriu kad už mane nuspręstų kiti, nes aš viską atiduodu klubui. Nenoriu būti vertinamas kaip niekas. Buvau ten apie 10 dienų ir nepavyko sutarti. Bet pati šalis labai patiko, Taškentas labai gražus miestas.

– Iš Balkanų išvykote į šiaurę – į Suomiją. Tai ne Azija, bet taip pat nemažas kultūrinis pokytis. Turėjo būti nelengva prisitaikyti?
– Sunkiausia buvo priprasti prie kainų. Bet kur gyvendamas gyvenu naudojuosi tais pačiais daiktais – ar einu į parduotuvę, ar piluosi degalus. Žinau kiek moku savo šalyje, ir kad kitur reikia mokėti 5-6 kartus daugiau.

Taip pat ir mentalitetas. Suomiai yra šaltesni žmonės, bent taip galvojama. Vėliau supratau kad jie nėra šalti, tiesiog gerbia tavo privatumą. Jie niekada nesakys tau kažko, kol tu nepasakysi jiems. Jų manymu nemandagu klausinėti apie gyvenimą, apie tai ką veiki kasdien ar kažką kita. Balkanuose normalu, kad žinai viską apie draugą – ką valgai, ką rengiesi. Gal tai nėra svarbu, bet mes tiesiog kalbame.

Kartą Suomijoje draugas man pasiūlė: „Ivanai, ar nori ateiti pas mane išgerti kavos?“. Galvojau, kad dabar po treniruotės. Sakau: „Ne problema, tik nueisiu į dušą ir ateinu“. Jis man sako – „Ne, rytoj 6 val. vakaro“. Nors kalbėjome tik apie kavos pagėrimą. Supratau, kad taip viskas vyksta. Tačiau ten liko daug draugų. Su jais vis dar pabendraujame, pasidaliname savo prisiminimais.

– O kaip pavyko pritapti futbolo aikštėje?
– 
Suomijoje futbolas labai skyrėsi nuo kitur. Balkanuose viskas labai susiję su technika, emocija.  Per rungtynes visos komandos turi savo rutiną, sistemą. Balkanuose jei kažkas nevyksta taip kaip nori, gali greitai viską pakeisti. Suomijoje – ne. Jei yra taisyklės, turi jas gerbti nuo 1 iki 90 minutės. Man tas nelabai patiko. Norėčiau kad mano puolėjai bandytų daugiau improvizuoti, ypač jei nesiseka kitaip.

Helsinkyje buvo daug gerų epizodų, žaidėme Europoje. Buvome arti tikslo, bet pralaimėjome prieš „Goteborg“. Buvome arti titulo, bet likome antri. Todėl buvo apmaudu.

Kiti metai buvo vieni geriausių Suomijoje. Žaidžiau Rovaniemio klube Laplandijoje. Tai šiauriausias klubas Suomijoje. Ten buvo labai jauna komanda, vidutiniškai gal 20 metų. Pakvietė treneris, sutikau padėti. Abejojau, ar pavyks jaunai komandai, su ja neiškristi iš lygos. Bet užėmėme 5 ar 6 vietą. Nebijojome žaisti prieš nieką. Buvo tikrai smagu.

– Suomijoje atradote naują hobį – lenktyninius dronus. Kaip tai atsitiko ir kodėl?
– Mane visada domino skraidymas, lėktuvai. Mano sūnus buvo labai mažas, buvo neseniai gimęs, vos 3-4 mėn. po mano išvykimo į Rovaniemį. Pradėjau konstruoti lenktyninius dronus, nes turėjau daug laisvo laiko. Ypač vasarą, kai nakties tamsos nėra, yra daug dienos šviesos. Gali daug laiko leisti lauke, kažką veikti. Tada pradėjau konstruoti dronus. Tai buvo mano užsiėmimas kai nesitreniruoju, nežaidžiu futbole. Nes mano sūnus dažnai miegodavo.

Kai sukonstravau dronus, supratau, kad juos pakankamai sunku valdyti. Daug laiko praleidau mokydamasis. Nustojau tai daryti prieš pora metų, nes mano sūnus užaugo, nebeliko tiek laiko. Galiu juos valdyti, sukiotis, atlikti triukus. Tačiau labai lėtai. Manau kokiose lenktynėse pasirodyčiau labai prastai (juokiasi – aut. past.). Tačiau jei turėsiu laiko – pramoksiu geriau.

– Visgi po kiek laiko atsisveikinote su Suomija…
– Žaidžiau už tris klubus 3 sezonus. Buvo pakankamai. Viskas labai toli nuo mūsų gimtinės. Tais laikais skristi nebuvo taip pigu, taip arti. Berods atsirado tiesoginis skrydis iš Belgrado į Helsinkį. Jei taip būtų buvę anksčiau – būčiau labiau laimingas.

– Kita stotelė – KroatijaZapresičiaus „Inter“. Kodėl pasirinkote šią šalį, klubą?
– Kroatija mane sudomino dėl lygos kokybės. Tuo metu Kroatija užėmė antrą vietą Pasaulio čempionate. Lyga tikrai gera, komandos labai geros. Buvome gan arti namų, apie 3-4 val. kelio automobiliu. Nusprendėme pasirašyti 2 metų sutartį. Ten tikrai geros perspektyvos, jei gerai žaisi – gali pasirašyti sutartį su stipresniais klubais Europoje, Azijoje. Tačiau tame klube buvo daug finansinių problemų. Po 2-3 mėnesių viskas pradėjo byrėti. Nesu patenkintas kaip ten viskas pavyko.

– Kuo sudomino „Žalgirio“ pasiūlymas?
– 
Čia anksčiau žaidė mano draugai – Andrija Kaludžerovičius, Komnenas Andričius. Todėl apie Vilnių ir „Žalgirį“ buvau girdėjęs anksčiau. Sutariau per dvi dienas. Greitai susikroviau daiktus ir atvykau.

Ypač daug laiko čia praleido Andrija, jis man daug papasakojo. Atvykęs čia supratau, kad yra dar geriau nei tai, ką jis kalbėjo. Labai dėkoju jam, nes jis tikrai man padėjo pasirinkti „Žalgirį“, nepabijoti atvykti čia. „Žalgirį“ žinau iš senų laikų, kad žaidė Europoje prieš „Crvena Zvezda“. Tai didelis vardas. Man ir mano šeimai čia viskas puiku. Esame labai laimingi.

– Kaip palygintumėte Vilnių su kitais miestais, kuriuose teko gyventi anksčiau?
– Kai atvykau į miestą susipažinau su juo, supratau, kad šis miestas pagal teritoriją didesnis už Belgradą, bet pagal gyventojus daug mažesnis. Tėvams sakiau –  mums tai idealus miestas. Jis gan didelis, nėra tiek daug kamščių. Nes Belgrade yra beprotybė, automobilyje kasdien reikia praleisti 2-3 valandas. Kai esu vyresnis ir su šeima, man tai labai nepatinka. Čia taip nėra, viskas labai paprasta.  Čia daug parkų, ir mano šeimai su sūnumi tai labai svarbu. Čia galime užmegzti naujų pažinčių, yra gerų restoranų. Vilniuje yra viskas, ko reikia.

– Ar pavyko greitai įsilieti į „Žalgirio“ komandą?
– Geriausias dalykas –  tai, kad lietuvių mentalitetas panašus į balkanišką. Vos po poros dienų čia pajaučiau, kad čia esu 2 metus. Tai labai labai svarbu. „Žalgiryje“ yra žmones, kurie labai gerai priima užsieniečius ir jiems leidžia jaustis tarsi jie čia būtų ilgai. Nes adaptacijos periodas labai svarbus ir klubui ir žaidėjui. Kuo greičiau įsilieji į komandą – tuo geriau. Pradžioje šiek tiek reikėjo priprasti prie stiliaus, žaidėjų pavardžių. Ypač kaip gynėjas turiu daug kalbėti, žinoti vardus, susitelkti į žaidimą, kad nesuklysčiau. Tačiau viskas pavyko gana greitai.

– Vidurio gynyboje žaidžiate su kitu serbu Nemanja Ljubisavljevičiumi. Kaip apibūdintumėte savo partnerį?
– Nemanja laikau savo jaunesniu broliu, bet ne iš blogos pusės. Jis labai atviras. Tai jo didžiausias pliusas. Jis nori mokytis, klausti, klausyti, priimti kažką kito, nori dirbti. Tas svarbiausia. Su juo labai lengva.

– „Žalgirio“ klube – aukščiausi tikslai. Tas spaudimas slėgia, ar atvirkščiai?
– Kai buvau Kroatijoje ir kovojome dėl išlikimo – buvo labai sunku. Nes mano aplinkoje beveik nebuvo žmonių, kurie kovotų dėl išlikimo. Dažniau buvo žmonės, kurie kovoja dėl titulų. Pavyzdžiui, „Crvena Zvezda“ mentalitetas toks, kad turi laimėti kiekvienas rungtynes. Toks yra spaudimas.

Visiems turi parodyti kad esi bosas, žaidi geriausioje komandoje. Su tokiomis idėjomis užaugau futbole. Tai nėra lengva, nes iš tavęs reikalauja daug. Tačiau man tai patinka, ir man tai geriausia. Esu labai laimingas, kad esu čia ir kovoju dėl trofėjų.

– Ivanas Tatomirovičius atrodo neatsiejamas nuo savo barzdos. Ar ji buvo visuomet?
– Turiu barzdą nuo tada, kai pradėjo augti. Kai pradėjau bendrauti su žmona, ji paprašė nusiskusti barzdą, pažiūrėti, kaip atrodysiu. Aš nusiskutau. Tada ji sako: „Daugiau to nebedaryk.“ Nes be barzdos atrodžiau taip blogai (juokiasi – aut. past.).

– Atskleisime nedidelę paslaptį – stadione prieš treniruotę kone kasdien gana anksti galima pamatyti kavą geriantį Saulių Mikoliūną ir Ivaną Tatomirovičių. Apie ką kalbate?
– 
Tai mūsų ypatingas laikas. Aš, Saulius ir komandos administratorius Linas. Atvykstame anksčiau. Mes su Sauliumi panašūs –  neskubame, lėtai ruošiamės treniruotei. Turime tokią ryto rutiną išgerti kavos. Dažniausiai kalbame ne apie futbolą. Pavyzdžiui, jis renka grybus miške ir tuo domisi. Niekad nesupratau kodėl tai daro, kol nepagamino man maisto su grybais. Tada labiau susidomėjau. Kartą jis man parodė savo išmaniajame laikrodyje, jog grybaudamas nuėjo 12 kilometrų. Tad jis ir pasitreniruoja rinkdamas grybus. Kalbame apie naujienas šeimoje, pasaulyje, apie virusą. Apie paprastas smulkmenas.

– Kada ir kaip sukūrėte šeimą?  
– Savo žmoną sutikau Sarajeve. Jos tėvas – vienas geriausių visų laikų Bosnijos futbolininkų. Iš pradžių to nežinojau, kai pradėjome savo bendravimą socialiniais tinklais. Po trumpo laiko tarpo kartu pradėjome gyventi, po metų susituokėme, po 2 metų – turėjome sūnų. Visur, kur vykstu, ji visada keliauja su manimi.

– Jūsų žmona – labai populiari socialiniuose tinkluose, turi šimtus tūkstančių sekėjų. Ar toks viešumas, populiarumas nevargina?
– Bosnijoje mus žinojo visi, kur beeitum. Ypač kai žaidi už didžiausią šalies klubą, o tavo sutuoktinė – garsi moteris. Kartais tai dėl to kažkiek būdavo nepatogu.

Kalbant apie socialinius tinklus, tai jos reikalas. Ji gana atviras žmogus, kūrybingas, gali kalbėti su bet kuo – ar tai prezidentas, ar benamis. Iš jos mokiausi apie socialines medijas. Iš pradžių tai kažkiek erzino. Pavyzdžiui, svarsčiau, ar filmuojantis nevertėtų apsirengti kažką gražaus. Tačiau po to supratau, kad svarbiausia būti savimi. Svarbu ne kaip apsirengęs, o ką ką kalbi. Kai tai supratau – buvo lengviau.

FK Žalgiris informacija;

Susijusios naujienos