Lietuvos futbolo federacija

Moterų varžybos

Šalies čempionių vartus gynusi 17-etė M. Šeškutė: „Futbolas man yra viso gyvenimo dalis“

2021-03-16

Šalies čempionių vartus gynusi 17-etė M. Šeškutė: „Futbolas man yra viso gyvenimo dalis“

Vartininkei Medai Šeškutei vos septyniolika, tačiau ji jau dabar gali pasigirti sudalyvavusi Europos U-17 merginų finaliniame čempionato etape, gali pasigirti mušamais įvarčiais (būdama vartininke), gali pasigirti, jog oficialiose rungtynėse yra žaidusi prieš vyrus ir, be abejo, tuo, kad tokio jauno amžiaus jau debiutavo nacionalinėje moterų futbolo rinktinėje.

M. Šeškutę į futbolą atvedė tėtis Arvydas. Jis sostinės futbolo bendruomenei geriausiai pažįstamas iš laiko, kai atstovavo „Gariūnų“ ekipai ir su ja skindavo pergales Vilniaus apskrities futbolo federacijos organizuojamuose čempionatuose. Vėliau prasidėjo jo era Sekmadienio futbolo lygoje, o jaunėlė Meda buvo nuolatinė tėčio palydovė.

Šiaulių „Gintros-Universiteto“ pagrindinė vartininkė, kaip pati sako, užaugo stadione, todėl ji negali įvardinti, kada tiksliai futbolas atsirado jos gyvenime. Per kiekvieną rungtynių, kuriose žaisdavo tėtis, pertrauką, taip pat ir joms pasibaigus ji gainiodavo kamuolį, tuomet dar nesuprasdama, kad tai taps jos gyvenimu.

„Man futbolas niekada nebuvo tik kažkoks hobis. Man tai – mano viso gyvenimo dalis. Jis nuo mažens buvo praktiškai visada ir visur“, – draugystę su futbolu apibūdina Lietuvos čempionė.

Sugrįžtant prie A. Šeškaus – jo pozicija aikštėje buvo vartininkas. Sutapimas? Meda irgi pasirinko ne aikštės žaidėjos, o vartininkės poziciją.

„Mano pasirinkimui įtaką padarė ne tėtis. Augdama aš visą laiką žaisdavau skirtingose pozicijose, tačiau bėgant laikui ir susidarius aplinkybėms, nusprendžiau stoti į vartus. Man tai patiko, komandos draugės manimi pasitikėjo, o tai yra svarbiausi dalykai renkantis vartininko poziciją.

Tėtis visada buvo didelis mano fanas, jis visą laiką padėdavo, patardavo ir dažnai važinėdavo kartu į rungtynes. Taip pat jis prieš kelis metus pakvietė kartu pažaisti į Sekmadienio futbolo lygą (SFL). Tai man padėjo gauti naujos patirties – juk ne kiekvieną dieną eini žaisti prieš vyrus.

Neabejoju, kad geros patirties gavau ir tuomet, kai jaunesnė žaisdavau ir kitose aikštės pozicijose. Taip, aš nestokojau talento ir, manau, galėjau būti ir aikštės žaidėja, tačiau man vartuose buvo žymiai įdomiau. Tai yra ganėtinai atsakingas darbas, tačiau aš jo neišsigandau ir priėmiau kaip iššūkį sau“, – pasakojo M.Šeškutė.

Pradėjusi savo sportinį kelią, ji pasirinko Vilniaus futbolo mokyklą. Tuo pačiu tai buvo paskutinė vartininkės stotelė prieš persikeliant į daugkartinių šalies čempionių gretas.

„Visos pergalės, pralaimėjimai, draugės, visi kartu praleisti nuotykiai iš Vilniaus futbolo mokyklos laikų yra tiesiog nepamirštami. Visą laiką į rungtynes ar kitur važiuodavau ne dėl to, kad kažką laimėčiau, o dėl to, kad gerai praleisčiau laiką su draugėmis.

2018 metais per Lietuvoje vykusį Lietuvos U-17 merginų čempionatą, „Gintra-Universitetas“ pasiūlė prisijungti prie komandos. Be abejo, buvau laiminga ir pripažinta. Tačiau persikelti ten visam laikui negalėjau, nes reikėjo gerai pabaigti mokslus, tad likau Vilniuje. O praėjusiais metais dėl karantino turėjau sąlygas išvykti ir treniruotis ten dažniau“, – pasakojo pretendentė į geriausios metų žaidėjos titulą.

2020 metų sezono debiutinėse sezono rungtynėse M. Šeškutė pasižymėjo įvarčiu, kuris pretendavo tapti ir gražiausiu metų įvarčiu. Dvikovos pabaigoje ji galingu baudos smūgiu į viršutinį vartų kampą Gargždų „Bangos“ vartininkei nepaliko jokių šansų.

„Rungtynės artėjo prie pabaigos, buvo žaidžiama paskutinė minutė. Treneris pasakė, kad eičiau mušti aš. Bėgdama per visą aikštę galvojau, kad jeigu jau davė šansą, tai reikia jį išnaudoti. Taip, pelnyti įvartį būnant vartininke yra tikrai retas dalykas ir ganėtinai linksma, nes jau senai buvau įmušusi per oficialias rungtynes“, – sakė M. Šeškutė.

– Ką jums davė paskutinis sezonas? Įvertinus tai, kad augote nugalėtojų komandoje, bet darbo ne visada buvo daug.

– Paskutinis sezonas man tikrai buvo pilnas nerimo, nes tiek „Gintroje“, tiek moterų nacionalinėje rinktinėje buvau startinėse sudėtyse. Kartais tai kėlė nerimą. Juk ne be reikalo sakoma, kad vartininkai turi būti labai stiprūs psichologiškai. Žinoma, A lygoje, deja, nebuvo tiek daug darbo, todėl šiek tiek stokojau varžybinės patirties. Visa tai labai aiškiai pasimatė metų pabaigoje, kai reikėjo startuoti su labai aukšto rango varžovėmis Europoje.

– Ką prisimenate iš savo debiutinių rungtynių nacionalinėje rinktinėje? Ar kada įsivaizdavote, kad jai atstovausite būdama tokia jauna?

– Buvome Kipre, žaidėme draugiškas rungtynes. Prisimenu, kad labai nervinausi ir norėjau kuo geriau pasirodyti. Juk ne kiekvieną dieną treneriai suteikia šansą penkiolikmetei. Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žaisiu ar net gyvensiu kartu su tomis žaidėjomis, į kurias žiūrėdavau plakatuose ir svajodavau žaisti jų lygiu.

– Ko tikitės iš šių metų?

– Šiais metais norėčiau dar labiau sustiprėti fiziškai ir psichologiškai. Taip pat noriu išnaudoti visus patarimus, kuriuos gavau žaisdama praėjusiais metais iš trenerių ir žaidėjų. Jie man tikrai padėjo patobulėti.

Susijusios naujienos