Lietuvos futbolo federacija

A lyga

L. Pilibaitis apie dar vieną sezoną „Kauno Žalgiryje“: „Manau, kad ši komanda pasieks aukščiausius tikslus“

2021-02-10

L. Pilibaitis apie dar vieną sezoną „Kauno Žalgiryje“: „Manau, kad ši komanda pasieks aukščiausius tikslus“

Linas Pilibaitis – neabejotinai vienas labiausiai patyrusių Lietuvos futbolo A lygos žaidėjų. Apsukų pastaraisiais metais nemažinantis veteranas apie karjeros pabaigą dar nesvarsto ir sako besitikintis, kad kartu su „Kauno Žalgiriu“ pavyks dar labiau palypėti ateinančiame sezone.

Lietuva, Škotija, Vengrija, Rumunija – šalys, kur trumpiau ar ilgiau žaidė L. Pilibaitis.

Vengrijoje jis tapo šios šalies čempionu, ne vieną titulą nuraškė ir rungtyniaudamas FBK „Kauno“ bei Vilniaus „Žalgirio“ gretose, tačiau dabar ruošiasi jau ketvirtajam sezonui su „Kauno Žalgiriu“ ir tikisi, jog pavyks pagerinti praėjusiais metais komandos pasiektą rekordinį rezultatą ir trečią vietą iškeisti į dar geresnį rezultatą.

„Pasiruošimas vyksta normaliai, kiekvieną dieną treniruojamės, treniruotes dėlioja treneriai. Būna ir bėgimo, būna ir darbo su kamuoliu, bet dauguma visko eina per žaidimus su kamuoliu“, – apie pasiruošimą naujam sezonui pasakojo futbolininkas.

Jūsų dėmesiui – pokalbis su 35–erių Lietuvos futbolo A lygos senbuviu.

– „Kauno Žalgiryje“ pradėsite jau ketvirtą sezoną. Ar šis pasiruošimas kažkuo kitoks, ar esminiai dalykai lieka tie patys?

– Mums, kaip žaidėjams, kai treneriai įveda naujoves yra įdomiau. Matosi, kad treneriai tikrai pasiruošė, įdėjo naujovių į tą pasiruošimą tai ir žaidėjams yra smagiau.

– Kaip keitėsi komanda per jūsų laiką joje? Lietuvoje tai neretai yra įvardinama viena iš greičiausiai į priekį einančių organizacijų, o kaip tai atrodo iš vidaus?

– Tikrai viskas vyksta teigiama ir gera linkme, klubas tobulėja. Ir vaikų ugdyme ir visur kitur eina į priekį ir perspektyvos ateičiai tikrai yra geros.

– Pasirengimo rungtynių atžvilgiu startas nėra lengvas, o paskutiniame mače pralaimėta 0:5 „Panevėžiui“. Ar tai gali būti kažkokie ženklai sunerimti, ar viskas yra kontroliuojama ir panikos nėra?

– Ne, panikos tikrai nėra, einame, dirbame toliau. Tikėkimės, kad toks kluptelėjimas bus pamoka ateičiai.

– Pradėsite jau dvidešimtuosius savo karjeros metus. Ar atsimenate pradžią pats, kaip keitėtės pats, kaip keitėsi A lyga, kur sužaidėte ne vieną sezoną?

– Pokyčiai... Viskas tobulėja ir eina į priekį. Greičiai kitokie nei buvo anksčiau, o komandos, tiek anksčiau, tiek ir dabar, kovoja. Žiūrint į mūsų komandą, tai paaugo visa mūsų struktūra, visa organizacija, matosi, kad padariusi viena iš didžiausių žingsnių per pastaruosius 4-5 metus.

– Grįžtant į praėjusį sezoną – įmušėte 8 įvarčius nepaisant to, kad sezone buvo mažiau rungtynių. Kas labiausiai nulėmė padidėjusius skaičius lyginant su ankstesniais sezonais, kai įvarčių buvo mažiau?

– Visų pirma tai buvo geras komandos darbas atliktas, man telikdavo gal tik įmušti tą įvartį. Bet iki jo būdavo atliktas didžiulis darbas. Prisidėjo ir treneriai, kažką naujo ir aš iš jų pasiimdavau ir tai turbūt matėsi aikštelėje.

– Kaip pavyko rasti kalbą su komandos vairą pernai perėmusiu jaunu specialistu Roku Garastu? Kiek iš jūsų reikalaujama rezultatų aikštėje, kiek galbūt padėti palaikyti tvarką ir rūbinėje?

– Nežinau, pas mus nebuvo jokio „jaunesnis ar vyresnis“. Aš jį tikrai gerbiu, net susidarė toks jausmas, kad jis yra vyresnis už mane. Atlieku kiekvieną darbą, kurį reikia, kartais pavyksta geriau, kartais – blogiau, bet tikrai nesijaučia kažkoks amžiaus skirtumas.

– Ar darbas su R. Garastu kažkuo skiriasi nuo darbo su kitais specialistais? Kiek juntami galbūt nauji, kitokie metodai?

– Tai yra modernesnis futbolas, visas trenerių kolektyvas. Atrodo gerai, kaip jie dirba, o tai parodė ir praėjęs sezonas. Rokas su visu kolektyvu daro tikrai didelį darbą.

– Rūbinėje esate vienas iš vyriausių, labiausiai patyrusių žaidėjų. Ar jaučiasi, kad su metais jaunesni futbolininkai dažniau kreiptųsi dėl kažkokių patarimų, ar pats mėgstate tokius dalinti?

– Kažkiek patari, aišku, gali patarti ir vyresniems. Jaučiasi, aišku, kad amžius jau ateina (juokiasi), nebe ta jaunystė. Šiaip kiekvieną sezoną stengiesi įdėti kuo daugiau darbo, kad kuo ilgiau galėtum pratęsti karjerą.

– Praėjusiais metais užimta vieta – tenkinantis rezultatas, ar pats galvojate, kad buvo realių šansų užimti ir geresnę poziciją?

– Mes sezono eigoje jautėme, ir pats asmeniškai jaučiau, kad tikrai buvo galima pasiekti daugiau nei mes pasiekėme, bet džiaugiamės ir trečia vieta.

Kažkur kažko pritrūko, sunku įvardinti. Gal stabilumo, sėkmės kažkuriose rungtynėse.

L. Žemgulio nuotrauka

– Pats pasižymite ilgaamžiškumu, ar pagalvojate, kiek dar metų norėtumėte žaisti, kiek galbūt jau pradedate dėliotis planus ateičiai po karjeros?

– Šiaip dar nemąsčiau. Aišku, norėtųsi likti prie futbolo, tačiau negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Tai kažkokių didelių minčių dabar nėra.

– Apskritai, kuo pats paaiškintumėte tokią stabilią formą kiekviename sezone?

– Su pernai Roko atėjimu jaučiasi tai, kad mus labiau apšviečia, kaip reikia geriau prižiūrėti savo organizmą, tai ir prideda. Per patį karantiną prisižiūrėjau, net gavosi tokia motyvacija, kad norėjosi prisižiūrėti dar labiau.

Tai yra mityba, sportas, poilsis, nežinau. Kuo vyresnis tampi, tuo labiau prisižiūri save.

– Ar yra dar kažkas, ką norėtumėte pasiekti iki tol, kol baigsite karjerą? Laimėjote visus titulus Lietuvoje, esate tapęs Vengrijos čempionu. Ar yra dar kažkas, ko trūksta toje kolekcijoje?

– Norėčiau su „Kauno Žalgiriu“ užbaigti sezoną aukščiausiame taške, tampant čempionais, sakiau tai jau ir anksčiau.

Nežinau ar po to jau dėčiau tašką karjeroje, bet gal prieš metus sakiau, kad tai būtų tikrai didelis noras. Kai čia atėjau, komandą mačiau vienokią, dabar matau visiškai kitokią, tai tikrai norėčiau tapti čempionais su šita komanda. O kaip bus toliau – tikrai nežinau.

– O kokie atsiminimai iš etapų užsienyje – Škotijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje? Ko išmokote iš visų tų patirčių, ką tai davė jums kaip futbolininkui?

– Brendau kaip futbolininkas, pirma išvyka buvo į Škotiją, pamačiau, ką reiškia geras ir vyriškas futbolas, tą labiausiai ir davė – ten gal suvyriškėjau, pradėjau kitaip žiūrėti į vyrų futbolą, tai buvo į naudą.

Vengrijoje žaidžiau 5 metus, gerai, kad beveik 4,5 metų stabiliai žaidžiau ir buvau pagrindinės sudėties žaidėjas. Turbūt didelę naudą man davė tai, kad atsidūriau Vengrijoje.

O Rumunijoje turbūt kažkaip nesutapo mano ir trenerio vizijos, gal tikėjosi daugiau. Sunku pasakyti.

– O kalbant apie šį sezoną – kiek jau norėtųsi žengti tą žingsnį į priekį ir ar jaučiasi, kad komanda pamažu bręsta?

– Taip, bręsta, jau ir pernai parodė, kad visi dirbome gera linkme ir manau, kad šita komanda pasieks aukščiausius tikslus.

Susijusios naujienos