Lietuvos futbolo federacija

Moterų A lyga

Į FK „Gintrą“ sugrįžusi S. Veličkaitė: „Didžiausią įtaką padarė didelis noras žaisti futbolą“

2021-02-12

Į FK „Gintrą“ sugrįžusi S. Veličkaitė: „Didžiausią įtaką padarė didelis noras žaisti futbolą“

Neprabėgus nei metams po to, kai Simona Veličkaitė tapo mama, ilgametė Šiaulių „Gintros“ ir Lietuvos nacionalinės moterų rinktinės saugė grįžo į aukščiausią lygį. 

 

Nors jai dar tik 24-eri, Simona jau dabar yra viena labiausiai patyrusių komandos žaidėjų. Jos sąskaitoje ne tik gausybė asmeninių apdovanojimų, bet ir saldūs prisiminimai iš skambiausių „Gintros“ pergalių Europoje 2014 ir 2017 metais, kuriose ji vaidino svarbų vaidmenį. 

Sugrįžimą į futbolo aikštę S. Veličkaitė pažymėjo dar rugsėjį, kai antroje sezono pusėje nusprendė prisijungti prie Tatjanos Veržbickajos treniruojamos Šiaulių jaunimo komandos. Aštriais prasiveržimais dešiniuoju kraštu varžovių gynybą draskanti futbolininkė iškart nutildė kritikus. Solidžiai rungtyniaujančią auklėtinę akies kraštu stebėjo ir vyriausiasis treneris Rimantas Viktoravičius, kuris nebyliai laukė sugrįžtančios saugės. Ir laukimas neužtruko.

Daugkartinė Lietuvos čempionė praėjusį savaitgalį LMFA Žiemos taurės turnyre į aikštę vėl išbėgo vilkėdama geltonai juodą „Gintros“ aprangą ir dviem tiksliais smūgiais prisidėjo prie šiauliečių pergalės.

Apie greitą sugrįžimą, iššūkius derinti žaidimą su mamos vaidmeniu, išsaugotą komandos branduolį ir naujus tikslus S. Veličkaitė kalbėjosi su oficialia svetaine. 

– Simona, daug kas stebisi kaip per tokį trumpą laiką praėjusį po gimdymo sugebėjai atgauti sportinę formą, fizines jėgas ir grįžti į aikštelę? Atskleisk paslaptį, kaip tau tai pavyko?

– Manau, kad didžiausią įtaką padarė didelis noras žaisti futbolą. Per visą nėštumo laikotarpį labai pasiilgau aktyvaus gyvenimo, buvo labai neįprasta tiek daug laiko ilsėtis. Kadangi mano sužadėtinis taip pat futbolininkas, tai futbolas iš mano gyvenimo niekur nedingo, stebėdavau tiek vyrų, tiek moterų rungtynes stadione bei prie televizijos ekranų. O kartais ir pati dar žongliruodavau kamuolį, nors jau buvau su nemažu pilvuku (šypsosi).

– Į komandą sugrįžai po pusantrų metų pertraukos – kokius pokyčius išvydai?

– Labai didelių permainų nepastebėjau, jausmas toks, kad tos pertraukos net ir nebuvo. Smagu, kad pasipildė trenerių kolektyvas, prisijungė naujų legionierių, kurių dauguma liko ir šiam sezonui. Buvau labai draugiškai ir šiltai sutikta, todėl pasinaudodama proga galiu už tai padėkoti visoms komandos draugėms. Jaučiuosi labai laiminga vėl būdama pilnaverte komandos nare.

– Kokius tikslus išsikėlei sau nuspręsdama tęsti karjerą Lietuvos čempionių gretose?

– Visų pirma tikiuosi susigrąžinti trenerio pasitikėjimą ir užsitarnauti kuo daugiau žaidybinio laiko aikštėje. Esu motyvuota sugrįžti į ankstesnį ritmą. Mano pozicija aikštėje – atakuojanti, todėl noriu kuo daugiau prisidėti prie komandos pergalių rezultatyviais perdavimais ir įvarčiais.

– Treniruočių procesas ir pasiruošimas naujam sezonui dar tik įsibėgėja, bet tau jau tenka derinti futbolą su nelengvomis užduotimis namuose. Kaip sekasi tai daryti?

– Neslėpsiu, kad būti mama, kuri ne tik košes namuose verda, bet ir profesionaliai sportuoja, yra sudėtinga. Pasitaiko dienų kuomet ateinu į treniruotę jau pavargusi, bet esu ne viena ir nemažai pagalbos sulaukiu iš būsimo vyro, todėl namų užduotimis galime pasidalinti. Su ilgamete „Gintros“ vartininke Greta pasikalbame, kad tapus mama atsiranda kažkokios papildomos energijos ir tas nuovargis nebeatrodo toks baisus, kaip buvo iki gimstant vaikui.

– Komandai pavyko išsaugoti praėjusio sezono žaidėjų branduolį. Ar tai gali tapti svarbiu veiksniu išvengiant ilgo savitarpio supratimo ieškojimo?

– Manau, kad tikrai taip. Juo labiau, kad praėjusio sezono žaidėjos turėjo labai gerą ryšį viena su kita ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.

– Jau pirmose sezono rungtynėse sugrįžimą pažymėjai dviem įvarčiais. Kaip jauteisi? 

– Labai to nesureikšminu, kadangi komandos draugės sukuria progas, o mano pareiga yra tuos šansus paversti įvarčiais. Visada svarbiausia yra pergalė, nepaisant to, tose rungtynėse pati pelnai įvartį, ar ne. Prisipažinsiu, buvau labai pasiilgusi to jausmo, visi kas žaidžia žino, kad tai viena geriausių emocijų šiame sporte (šypsosi).

fkgintra.lt informacija, Beatos Štampachovos/LMFA nuotr.

Susijusios naujienos