Lietuvos futbolo federacija

FIFA pasaulio salės futbolo čempionatas

Vieną iš Venesuelos futsal rinktinės lyderių sugrįžimui įkvepia ambicijos

2021-04-27

Vieną iš Venesuelos futsal rinktinės lyderių sugrįžimui įkvepia ambicijos

2020 m. vasario 6-ąją, Venesuelai žaidžiant svarbiausias rungtynes savo Futsal istorijoje, Alfredo de Jesus Vidalis pajautė, kad kažkas nėra gerai. Staiga jis pažiūrėjo į atsarginių suolelį ir iškart pasiprašė būti pakeistas.

Apžiūrėtas komandos daktaro, už aikštelės ribų žaidėjas pabandė atlikti spurtą ir pajautė, kad kelis pasiduoda. Aikštėje „Vinotinto“ vadinamos komandos draugai tęsė kovą su Čile ir siekė patekti į pirmąjį šalies istorijoje pasaulio čempionatą.

„Nusiraminau ir bandžiau daryti, ką reikia, siekdamas sugrįžti, bet žinojau kad nebepavyks, – kalbėjo A. Vidalis interviu FIFA.com. – Kai nuskambėjo finalinis švilpukas pamiršau apie skausmą ir nusivylimą dėl to, ką praleisiu, ir tiesiog švenčiau."

27 metų krašto saugas per atranką prie komandos sėkmės prisidėjo vienu įvarčiu. Venesuela paskutinę grupių etapo dvikovą su Čile laimėjo 3:2 ir ne tik pateko į pusfinalį, bet ir iškovojo istorinį kelialapį į FIFA Futsal pasaulio čempionatą Lietuvoje.

„Jausmas buvo nepakartojamas – mane ir visus, kurie myli Venesuelos futsalą, užplūdo euforija“, – mintimis dalinosi žaidėjas.

Kitą dieną pasitvirtino baisiausios prognozės.

„Nūtruko kryžminiai kelio raiščiai, atsigauti prireiks šešių mėnesių. Nors pasaulio čempionatas numatytas rugsėjį, bus sunku suspėti", – tada sakė Chavela pagal meksikietišką muilo operą vadinamas vaikinas.

A. Vidalis ruošėsi atsisveikinti su savo klubu Peru ir išvykti į Argentiną – dabartinių pasaulio čempionų šalį. Komandos pralaimėjimą Brazilijai pusfinalyje ir Paragvajui dėl trečios vietos jis stebėjo tik kaip žiūrovas. Nepaisant to, į Venesuelą sugrįžusi komanda buvo pasitikta kaip herojai.

Futbolininkui džiaugsmas persismelkė su kartėliu – jam vasario 14-ąją buvo atlikta operacija.

„Pradėjau reabilitaciją Karakase su nacionalinės rinktinės kineziterapeutu. Jis man sakė: „Jei sunkiai dirbsi, garantuoju, jog spėsi sugrįžti iki pasaulio čempionato". Tačiau buvo tokių, kas tuo abejojo. Iš tiesų numatytas sugrįžimo laikas buvo gana optimistinis, tačiau esu tikintis žmogus. Dievas buvo su manimi. Tada pasirodė pandemija. Žinoma, to niekam ir niekada nelinkėčiau, tačiau man tai suteikė laiko ir galimybę susigrąžinti fizinę formą", – pasakojo žaidėjas.

COVID privertė A. Vidalį grįžti į gimtajį Guanare miestą ir į rajoną, kuriame įsižiebė jo meilė futsalui.

„Mano tėtis profesionaliai žaidė futbolą, tačiau prie mano namų buvo labai gera futsalo aikštelė. Nuo penkerių metų ten praleisdavau didelę dienos dalį, mano rajone futsalas buvo tikrai populiarus", – pasakojo jis.

Ten, kur visi jį vadina Chavela, Alfredo susikūrė rezultatyvaus krašto žaidėjo reputaciją, tačiau pirmą rimtesnį šansą futsale jis gavo 15 metų. Nuo tada jis ir nutarė susitelkti ties žaidimu penki prieš penkis.

„Per nacionalinius čempionatus atsirado proga prisijungti prie profesionalaus klubo Karakase. Klube buvo ir U-18 komanda, tiesa, ten karjera nesusiklostė, nes buvau pats mažiausias. Bet viskas mane nukreipė futsalo keliu", – kalbėjo žaidėjas.

Įvarčiais pasižymėjęs žaidėjas gavo pakvietimą į Kosta Riką, tačiau iš pradžių to nelabai norėjo, nes buvo labai prisirišęs prie savo šeimos. Iš ten A. Vidalis išvyko į Peru lygą, kur įmušė nemažai įvarčių.

„Išvykimas iš namų padėjo man kaip sportininkui, tačiau dar labiau – kaip žmogui. Nors buvau labai pasiilgęs namų, tai panaudojau kaip motyvaciją, kad mano šeima būtų laiminga", – pasakojo jis.

Gimtajame Guanare A. Vidalis išgirdo, jog pasaulio čempionato finalinis etapas nukeltas į 2021 metus.

„Žinoma, pandemijos nenorėjau, bet visur galima rasti pozityvo. Mano atveju tai yra galimybė atsigauti be spaudimo ir pasiruošti atstovauti savo šaliai", – mintimis dalinosi atletas.

Toje pačioje futsalo arenoje, kur jis daug žaidė jaunystėje, jis ir grįžo į aikštę 2020 m. spalį.

„Padariau tai be baimės ir nebesisaugojau, visi pritarė mano sugrįžimui. Savo gimtame rajone supratau, kad vėl galiu žaisti", – kalbėjo jis.

A. Vidalis savo šalies rinktinei atstovauja nuo 2014 metų. Dabartinis treneris Freddy Gonzalezas pakvietė jį dar į U-18 rinktinę, kurios nariai ir sudaro dabartinės vyrų rinktinės pagrindą.

„Daugelis mūsų išgyveno nusivylimą, kai nepatekome į 2016 m. pasaulio čempionatą Kolumbijoje. Nuo to laiko, nors esame dar jauna komanda, subrendome dėl patirčių žaidžiant užsienyje. Trys žaidėjai į rinktinę atyko iš Peru, du iš Italijos, du iš Urugvajaus, vienas iš Argentinos, vienas iš Suomijos", - teigė jis.

Chavela prie rinktinės vėl prisijungė kovo mėnesį, prieš stovyklą Kosta Rikoje.

„Laimėjome visas trejas rungtynes prieš komandą, kuri turi solidžios dalyvavimo pasaulio čempionatuose patirties, tai yra pozityvus dalykas", – tikino A. Vidalis, kuris antrose kontrolinėse rungtynėse įmušė įvartį.

Ką Venesuelai dar reikėtų patobulinti? Anot futbolininko, reikia darnesnio žaidimo puolime.

„Gynyboje mums sekasi gerai, praleidome tik vieną įvartį. Tačiau, nors ir įmušėme šešis, mums vis tiek trūksta jėgos puolime", – kalbėjo žaidėjas.

Patekimas į Pasaulio čempionatą jau dabar suteikė naudos, viena iš jų – kadaise pajėgia buvusios nacionalinės salės futbolo lygos atgaivinimas. Tačiau A. Vidalis vien tuo nepasitenkina ir turi aukštus tikslus.

„Nesiruošiame tik dalyvauti dėl skaičiaus – norime konkuruoti ir tikime, jog mūsų komanda gali keliauti toli. Tikslas – laimėti penkerias rungtynes iš eilės. Tai didelė užduotis, tačiau tikime tuo ir labai pasitikime savo jėgomis. Norime būti verti reprezentuoti Venesuelą ir suteikti džiaugsmo mūsų žmonėms, kurie to nusipelno. Tačiau turime būti ambicingi ir dirbame siekdami šio tikslo", – teigė A. Vidalis.

FIFA.com informacija;

Susijusios naujienos