Lietuvos futbolo federacija

FIFA pasaulio salės futbolo čempionatas

Ambicingas brazilų legendos pareiškimas: „Manau, kad esu geriausias visų laikų futsal žaidėjas“

2021-06-14

Ambicingas brazilų legendos pareiškimas: „Manau, kad esu geriausias visų laikų futsal žaidėjas“

„Visada buvau toks, koks dabar yra Cristiano Ronaldo – norėjau būti kaip įmanoma geresnis ir nuolat laimėti“, – sako vienas geriausių Brazilijos istorijoje futsal žaidėjų Manoelis Tobiasas.

Toks nepasotinamumas ir nulėmė, kad 1992-ųjų lapkritį tuomet 21-erių salės futbolo žaidėjas, sėdęs į lėktuvą po pasaulio čempionato Hong Konge, nesimėgavo šlove tapus pasaulio čempionu ir buvus pripažintam geriausiu dešinio krašto žaidėju, tačiau kėlėsi sau tikslus ateities turnyrams bei pasiekė ir juos.

Neseniai 50-ąjį savo gimtadienį paminėjęs M. Tobiasas išsamiame interviu su FIFA.com pasidalino mintimis apie pergalingus 1992-ųjų ir 1996-ųjų pasaulio čempionatus, laikinas permainas ir prisijungimą prie didžiojo futbolo komandos „Gremio“, treniruotes su Ronaldinho bei artėjantį Lietuvoje vyksiantį pasaulio futsal čempionatą.

– Ar augdamas daugiau žaidėte futsalą ar didįjį futbolą? – FIFA.com paklausė žaidėjo.

– Abu. 1986-aisiais priklausiau „Nautico Capibaribe“ ir dalyvavau tiek lauko, tiek salės futbolo veiklose. Buvau U17 komandos narys lauko futbole bei su vyrais rungtyniavau futsale. Norėjau, kad tai tęstųsi amžinai, tačiau 1988-ųjų pabaigoje turėjau priimti sprendimą ir pasirinkau aukštumų siekti futsale.

– Po šiek tiek daugiau nei dviejų metų buvo pakviestas į rinktinę pasaulio futsal čempionatui. Kaip pamenate tai?

– Nuo tada, kai buvau mažas vaikas, mano svajonė buvo atstovauti savo šaliai dideliame tarptautiniame turnyre, galvodavau apie tai labai dažnai. Tada, kai nusprendžiau būti futsal žaidėjas, jau žinojau, kad pasaulio čempionatas visai čia pat ir svajojau jame sudalyvauti.

Ir štai, aš, 21-erių vaikinas, buvau lėktuve į Hong Kongą su visais žinomais mūsų šalies žaidėjais. Niekada nepamiršiu to momento, kai atvykome į Hong Kongą. Nebuvome pratę prie tiek dėmesio, bet ten buvo daugybė FIFA ženklų, daugybė fotografų. Būtent tada ir pajaučiau, kad dalyvauju dideliame FIFA turnyre – tai nenutinka tiesiog jaunam berniukui iš mažo miestelio, tokio kaip Salgueiro. Tai buvo didelės svajonės realizavimas. Ir aš ne tik buvau ten, tačiau buvau startinės sudėties žaidėjas nepaisant to, kad komandoje buvo daugybė nuostabių žaidėjų.

– Ką atsimenate iš šio turnyro?

– Pamenu, kad paskutiniame antro etapo mače žaidėme su Olandija ir tos poros laimėtojas turėjo patekti į čempionato pusfinalį. Ir tada mes išgirdome, kad tose rungtynėse bus ir Pele, o aš visą gyvenimą svajojau su juo susitikti. Labai norėjome, kad jis ateitų ir į mūsų persirengimo kambarį, tačiau jis ten nepasirodė, dėl to nuliūdau.

Visgi tada išėjome į aikštelę ir štai, tribūnoje sėdėjo jis. Sužaidėme vienas geriausių savo rungtynių, laimėjome 6:1, o aš pats įmušiau du įvarčius. Kai įmušiau antrąjį, pažiūrėjau į tribūnoje sėdintį Pele ir skyriau įvartį jam, o Pele sveikindamas man pamojavo. Kokia akimirka!

Tas pasirodymas Pele akivaizdoje suteikė mums daug pasitikėjimo savo jėgomis. Tada pusfinalyje ir finale nugalėjome dvi labai geras komandas – Ispaniją ir JAV. Grupės varžybose su JAV buvome sužaidę lygiosiomis, tačiau finale juos nugalėjome 4:1. Arenoje rungtynes gyvai stebėjo 20 tūkstančių žmonių, o emocijos po finalinio švilpuko buvo nenusakomos žodžiais.

Atsimenu, kai buvau mažas berniukas ir gavau pirmąjį savo futbolo kamuolį – tai buvo geriausias jausmas pasaulyje, neužmirštamas jausmas. Laikyti trofėjų rankose buvo kažkas panašaus.

Po rungtynių vykome į nugalėtojų vakarienę ir aš buvau išrinktas geriausiu čempionato dešinio krašto žaidėju, o Jorginho – geriausiu viso turnyro futbolininku, labai dėl jo džiaugiausi.

Mūsų skrydis namo po turnyro truko apie 30 valandų, tad turėjau nemažai laiko apmąstymams ir išsikėliau sau nemažai tikslų ateičiai. Vienas iš jų buvo po ketverių metų vėl dalyvauti pasaulio čempionate, o tai nebuvo lengva, turint omenyje, kiek puikių žaidėjų turi Brazilija. Antrasis tikslas buvo padėti Brazilijai apginti pasaulio čempionų titulą, trečiasis – tapti geriausiu kito čempionato žaidėju. Jau tada treniruotėse dirbau labai sunkiai, tačiau pats sau pasakiau, jog privalau dirbti dar atkakliau.

– Ir jums pavyko įgyvendinti visus tris tikslus...

– Tai buvo neįtikėtinai sunku, mūsų varžovai itin patobulėjo. Mūsų rinktinėje buvo tik keturi žaidėjai – aš, Fininho, Vanderis ir Serginho – kurie žaidė ir 1992-aisiais. Mes buvome tarsi blogiukai.  Salės futbolas sparčiai augo Ispanijoje, visi sakė, kad tai bus Ispanijos šlovės valanda ir visi žinojo, kad mes norėsime sugadinti jiems šventę.

Žaidėme prieš Belgiją – visi žiūrovai aktyviai palaikė belgus. Rungtynės su Urugvajumi – tokia pat istorija. Turėjome žaisti aštuonerias rungtynes, kai prieš mus aktyviai švilpė penki, septyni ar net dešimt tūkstančių sirgalių.

Visgi finalinėse rungtynėse Barselonoje 6:4 nugalėjome nuostabią Ispanijos rinktinę su Pato ir puikiu treneriu Javieru Lozano, tai buvo didžiulis pasiekimas. Jei būtume žaidę šiek tiek prasčiau, ispanai neabejotinai būtų laimėję turnyrą.

Kalbant apie save asmeniškai, vis galvodavau apie tuos tikslus, kuriuos sau išsikėliau tada skrisdamas iš Hong Kongo. Įgyvendinau visus tris ir be to, kad tapau geriausiu turnyro žaidėju, tapau daugiausiai įvarčių įmušusiu ir rezultatyvių perdavimų atlikusiu futbolininku. Visa tai pasiekti pavyko dėl mano valios. Visada norėjau tik tobulėti ir būti kiek įmanoma geresne savo versija. Buvau toks, kokie Cristiano Ronaldo ar Lionelis Messi yra dabar – visada stūmiau save tik į priekį ir norėjau būti toks geras, koks tik galiu būti.

– Ar galvojate, kad 1996-ųjų Brazilijos salės futbolo rinktinė yra geriausia komanda istorijoje?

– Noriu pabrėžti, kad tikrai nenuvertinu kitų puikių ir skirtingų rinktinių. Ispanijos rinktinė su Danieliu, Kike, Javi Rodriguezu, Brazilijos komanda su Schumacheriu, Falcao, Viniciusu... Bet 1996-ųjų Brazilijos rinktinė žaidė laisvą ir skriejantį salės futbolą, kurio principus kai kurios rinktinės bando pritaikyti ir dabar.

Tai buvo tarsi Brazilijos futbolo rinktinė praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje su Pele, Jairzinho ar Tostao. Komandos ir šiandien kartoja jų atlikinėtus veiksmus. Galima sakyti, jog mes buvome pralenkę savo laikmetį.

– 1996-aisiais jūs taip pat grįžote į lauko futbolą ir prisijungėte prie tuometinių Pietų Amerikos čempionų „Gremio“. Kaip tai nutiko?

– 1995-ųjų pabaigoje buvo vis didesnės iniciatyvos įkurti nacionalinę lygą, nes prieš tai žaisdavome tik trumpuose turnyruose. Buvo nuspręsta įvesti finansinio sąžiningumo taisykles, o tai reiškė, kad kiekviena komanda turėtų algų kepurę, panašiai kaip JAV sporte.

„Enxuta“ (tuometinis žaidėjo atstovautas futsal klubas – red.) man pranešė, jog mano alga turės būti ženkliai sumažinta. Praeityje buvau sulaukęs ne vieno pasiūlymo iš Ispanijos komandų ir kaskart, kai sulaukdavau didesnės algos pasiūlymo, mano klubas Brazilijoje galėdavo taip pat pakelti mano atlyginimą.

„Boomerang Interviu“ ekipa iš Ispanijos tada man pasiūlė dvigubai didesnę algą, o tuo metu situacija buvo tokia, kad ne Brazilijoje žaidžiantys futbolininkai negalėtų patekti į rinktinę. Buvau labai liūdnas, kad teks atsisveikinti su rinktine, tačiau nusprendžiau išvykti.

Tačiau tada su manimi susisiekė didžiojo futbolo klubo „Gremio“ prezidentas ir pateikė man pasiūlymą. Jaučiausi pagerbtas, tačiau turėjau atsisakyti, nes nemaniau, kad būtų pavykę lengvai prisitaikyti, mat pastaruosius 6-7 metus žaidžiau tik salės futbolą.

Po poros dienų sulaukiau dar vieno skambučio. Pakėliau ragelį, o kitoje telefono pusėje – Luizas Felipe Scolari (tuometinis „Gremio“ treneris, vėliau treniravęs Brazilijos ir Portugalijos rinktines, Londono „Chelsea“ ir kitas komandas – red.). Tada pagalvojau, kad jei man skambina pats treneris, jie turbūt tikrai galvoja, kad galiu kažką nuveikti didžiojoje aikštėje.

Tada paprašiau jų pakelti man „Enxuta“ komandoje gautą algą – kuri tada buvo nemaža – keturis kartus, kad jie pagalvotų „Kas šis beprotis?“ ir taip viskas pasibaigtų, tačiau jie sutiko. Buvau šokiruotas.

„Gremio“ klube praleidau keturis mėnesius, tai buvo neįtikėtina patirtis. Prisitaikyti buvo labai sunku, tačiau po dviejų ar trijų mėnesių pradėjau susiprasti, pavyko sužaisti kelias tikrai geras rungtynes. Buvo puiku varžytis su tokiais puikiais žaidėjais, o treniruotėse rungtyniaudavome ir su talentingais jaunuoliais – Tinga, Rodrigo Graliu ir tokiu vaikiu – nežinau, ar būsite girdėję jo pavardę – Ronaldinho Gaucho.

1996-ųjų kovą, prieš prasidedant čempionatui, vienas salės futbolo klubas rado galimybę pasiūlyti man „Gremio“ komandoje gautą algą. Bėda ta, kad tai buvo didžiausi „Gremio“ priešai „Internacional“.

Ateinančios pora dienų man buvo pragariškos, tačiau žinojau, kad noriu žaisti salės futbolą ir noriu atstovauti rinktinei tų pačių metų Pietų Amerikos čempionate.

Mano sugrįžimas į futsalą buvo svarbus visiems, Brazilijoje tai buvo didžiulė žinia. Kadangi uždirbau daugiau pinigų, kiti klubai pradėjo taip pat mokėti didesnius atlyginimus savo futbolininkams.

– Kaip manote – jei būtumėte karjeros siekęs didžiajame futbole, ar būtumėte turėjęs tokią pat įspūdingą karjerą?

– Jei būčiau likęs didžiajame futbole dar 1988-aisiais, tada neabejoju, kad būčiau tapęs puikiu žaidėju. Tačiau šeši ar septyni metai, praleisti kitur... Tai yra labai daug. Ar galvojate, kad įmetus Neymarą į salės futbolo aikštę, jis būtų toks pat geras, kaip Ferrao ar Ricardinho? To paprasčiausiai nebūtų.

Žinoma, jei Neymaras nuo mažens būtų koncentravęsis ties salės futbolu, dabar jis neabejotinai būtų geriausias salės futbolo žaidėjas pasaulyje. Kitas futbolininkas, kuris būtų galėjęs tapti puikiu salės futbole, yra Juninho Pernambucano. Abu mes buvome iš Resifės ir abu turėjome rinktis tarp lauko futbolo ir futsalo. Jis liko didžiajame futbole, aš patraukiau į salę.

– Ką manote apie dabartinę Brazilijos rinktinę?

– Galbūt ši komanda nėra tokia talentinga kaip kitų kartų, tačiau jie yra laimėtojai. Jie žaidžia labai kietai, rungtyniauja kietai kaip komanda. Jie turi Ferrao. Marquinhosas Xavieras yra puikus treneris ir atliko gerą darbą. Manau, kad į pasaulio čempionatą jie keliaus kaip tikrai stipri komanda.

– Kaip manote, kas laimės šį rudenį Lietuvoje vyksiantį pasaulio čempionatą?

– Vis girdžiu, kad praeitame čempionate Argentinai pasisekė. Ką? Jie yra nuostabi komanda. Nežinau, ar jiems pavyks pakartoti savo triumfą, bet jie turėtų būti finaliniame ketverte.

Manau, kad nugalėtojų likimas turėtų spręstis tarp Brazilijos, Argentinos, Ispanijos ir Portugalijos.

– Kaip manote, kas šiuo metu yra geriausias salės futbolo žaidėjas pasaulyje?

– Šiandien geriausiu pasaulio žaidėju laikyčiau Ferrao iš Brazilijos rinktinės. Jis yra tikras žvėris.

– Ir pabaigai – kaip manote, kas yra geriausias visų laikų salės futbolo žaidėjas?

– Vyrukas, su kuriuo dabar kalbate (juokiasi). Aš neapsimesiu kukliu – manau, kad esu geriausias visų laikų salės futbolo žaidėjas. Kodėl? Nes Manoelis Tobiasas galėjo atakuoti ir gintis, kurti įvarčius ir pelnyti juos pats.

Apgailestauju, tačiau būtų hipokritiška man to nepasakyti, nes nuoširdžiai tikiu, kad esu geriausias. Manoelis Tobiasas pirmas, Falcao – antras, Ricardinho – trečias. Taip pat neįtikėtinas žaidėjas buvo ir Jorginho.

FIFA.com informacija ir nuotraukos;

Susijusios naujienos