Lietuvos futbolo federacija

WU-17 rinktinė

WU17 rinktinės trenerė: „Apie tokį šansą žaisdama tik svajojau“

2018-04-23

WU17 rinktinės trenerė: „Apie tokį šansą žaisdama tik svajojau“

Įprastos darbo savaitės dienos rytas Vilniaus „Sportimos“ manieže. Aikštėje pluša merginų rinktinės futbolininkės, joms daugiausiai diriguoja dvi trenerės. Toks vaizdas kadaise buvo neįprastas, tačiau pastaraisiais metais seni stereotipai apie futbolą kaip vyrišką žaidimą vis labiau griūva.

Lietuvos merginų (iki 17 metų, WU17) rinktinę Europos čempionatui ruošia kelių trenerių štabas, kurio priešakyje – dvi jaunos specialistės. Komandai vadovauja Ieva Kibirkštis, jos dešinioji ranka - Kotryna Kulbytė. Tai pirmas toks kartas, kai šalies futbolo rinktinėse pagrindiniai sprendimai patikėti moterims.

Šią galimybę jos gavo neatsitiktinai – abi yra giliai panirusios į šį sportą nuo pat vaikystės, dega didžiuliu noru tobulėti ir užkrečia aplinkinius pozityvia energija. Dar mažiau nei prieš dešimt metų abi atstovavo Lietuvos rinktinėms, o dabar skinasi kelią treniravimo pasaulyje, savo patirtį ir žinias perteikia futbolininkėms bei tampa įkvėpiančiu pavyzdžiu būsimoms trenerėms.

Daugiausiai atsakomybės ir viešumo tenka vyriausiajai trenerei, WU17 rinktinėje ilgiau dirba būtent K. Kulbytė. Iš Jonavos kilusi 25-erių moteris buvo viena perspektyviausių žaidėjų šalies merginų rinktinėse, buvo tarp kandidačių į moterų rinktinę, tačiau gana anksti pasirinko eiti trenerės keliu.

Apie savo kelią futbole ir WU17 rinktinę K. Kulbytė papasakojo WU17.lt svetainei.

- Kaip susidomėjai sportu, kada pradėjai žaisti futbolą?, - paklausėme K. Kulbytės.
- Nuo mažens gyvenau su sportu, mano tėtis dirba bokso treneriu. Apie aštuonerius metus lankiau plaukimą, Norėjau pabandyti ir boksuotis, bet tėtis nepritarė. Apskritai vaikystėje išbandžiau įvairias veiklas - nuo šokių iki floristikos. Į darželį nėjau, todėl dažnai leidau laiką su tėčiu sporto salėje. Visuomet sporto aplinka man buvo artima.

Futbolas labiausiai patraukė kuomet vyko 2008 metų Europos čempionatą. Stebėjome su draugėmis per televiziją ir nusprendėme, kad norime pačios žaisti futbolą. Nuėjome į Jonavos sporto centrą, ten sužinojome, jog merginų grupės nėra. Tačiau mums pasakė, jog jei tokią surinktume, trenerį mums paskirtų. Taip ir padarėme, o pirmas treneris Justinas Labutis. Bet galiausiai ta grupė iširo.

Man pasiūlė prisijungti prie metais jaunesnių vaikinų, kuriuos treniravo Vytautas Stanevičius. Pamenu kaip būdama 15-os, prieš Kalėdas, metų atėjau į pirmąją treniruotę salėje. Su ta komanda ir pasilikau. Treneris mane labai prižiūrėdavo, skirdavo man daug dėmesio. Vaikinus paspausdavo labiau.

Koks buvo požiūris į merginą tarp vaikinų futbole? Žmonės šiek tiek stebėdavosi, bet visi teigiamai priemė, kaip tik labai palaikė. Nors mama iš pradžių netikėjo, sakė: „lankyk, bet tas praeis ir baigsis“. Tik vėliau jau girdėjau, kad su pasididžiavimu pasakodavo kitiems, jog dukra žaidžia futbolą. Apskritai man tėvai leisdavo bandyti įvairius dalykus.

Su vaikinais Jonavoje žaidžiau tol, kol Vytautas Tutlys pakvietė prisijungti prie tuometinės „TexTilite“ moterų komandos Ukmergėje. Važiuodavau tik į rungtynes. Ar namuose, ar svečiuose – man visuomet būdavo išvyka iš Jonavos. Būdavo, jog keliesi anksti ryte, tėtis paveždavo į stotį. Atvykusi į Ukmergę keliauji su komandos autobusu, po rungtynių grįžti į Ukmergę, ir važiuoji namo. Kai atvykau studijuoti į Vilnių, kelias iki Ukmergės dar labiau paailgėjo.

Buvo sunkių momentų ir iššūkių, bet mesti futbolo niekada negalvojau. Manau, kad kaip tik žavu pereiti per įvairiausius išbandymus.


- Kodėl patiko žaisti būtent futbolą?
- Kai pradėjau žaisti, labiausiai patiko tai, kad yra draugai ir smagus užsiėmimas. Kai pradėjo kviesti į merginų rinktines, buvo įdomu pamatyti pasaulį, keliauti, susipažinti su įvairiomis kultūromis.

Pats įdomiausias etapas buvo, kai su merginų U-19 rinktine patekome į antrąjį, „Elitinį“ atrankos etapą – tai buvo pirmas kartas, kad kuri nors rinktinė patektų toliau. Buvo labai geras jausmas. Tačiau gavau traumą ir negalėjau vykti į tą turnyrą, todėl po viso džiaugsmo buvo labai liūdna.

- Kas buvo tavo favoritai futbole, į ką lygiavaisi?
- Šiaip didelių favoritų neturėjau, bet kai pradėjau žaisti rinktinėje krašto sauge, labiau sekiau tos pozicijos žaidėjus. Įspūdį palikdavo vyrų rinktinės saugas Saulius Mikoliūnas, net turėjau jo plakatą. Dabar šiek tiek keista jį sutikti stadionuose. Patiko kaip žaidžia Jevgenijus Konoplianka, Kevinas Kamplas.

- Ne tik žaisdavai futbolą įvairiuose turnyruose, bet ir daug kur dalyvavai kaip savanorė...
- Tai geras iššūkis išbandyti save. Kol esi jauna, verta dalyvauti visur, kuo daugiau. Tuo labiau, kad atsirado daug moterų futbolo renginių, kuriuose reikėjo pagalbos. Taip pat buvo smagu pamatyti futbolą iš vidaus, kaip pavyzdžiui, savanoriaujant per vyrų rinktines rungtynes, ar prieš kelerius metus vykusio Europos vaikinų U-19 čempionato metu. Kaip apie mane sakydavo, futbolą vartoju pusryčiams, pietums ir vakarienei. Tačiau džiaugiuosi tuo, ir kad nusprendžiau savo karjerą pakreipti futbolo keliu.

- Kaip pasukai trenerės keliu?
- Norėjau toliau aktyviai žaisti, bet viskas pradėjo keistis, kai 18-os metų gavau traumą, teko operuotis, neišvykau su merginų rinktine į jau minėtą turnyrą. Tuomet gyvenimas pasisuko kita linkme.

Paskutinę minutę įstojau studijuoti teisę universitete. Patirtis su studijomis buvo ne vien teigiama, bet nesigailiu, nes tai išugdė daug teigiamų savybių, skatino kritinį mąstymą. Manau, kad tai dabar padeda konstruktyviau dėstyti mintis. Dabar daug investuoju į save pačią, skaitau, dalyvauju kursuose.

Kelerius metus studijuodama rungtyniavau Vilniaus MFA „Žalgirio“ komandoje, bet prieš pusantrų metų išėjau. Supratau, kad reikia arba siekti maksimumo žaidžiant, arba susikoncentruoti ties kita veikla. Žaidimas aikštėje liko labiau kaip hobis. Nutariau save išbandyti kaip trenerę. Pradėjau mažais žingsniais dar būdama 18-os, o prieš dvejus metus įgijau trenerės licenciją ir treniravimas tapo gyvenimo dalimi.

Žinoma, turėjo įtakos tai, kad mano tėtis yra treneris. Jis mano didžiausias autoritetas. Kitas pavyzdys buvo treneris Vytautas Stanevičius, jis buvo kaip antras tėtis. Norėjau padėti jaunoms merginoms taip, kaip kadaise padėjo man.

Dabar save kaip žaidėją vertinu visai iš kitos perspektyvos. Suprantu, kad pačiai daug ko trūko, buvau silpna iš psichologinės pusės, todėl nepasiekdavau geriausio rezultato.


- Nebaugino perėjimas į profesiją, kuri tarsi buvo neįprasta moterims?
- Kažkokios baimės nebuvo. Jei to nori – tiesiog reikia bandyti. Nes jei bijosi - tai ir nepadarysi. Tiesa, buvo savotiškas iššūkis, kai pradėjau dirbti Baltijos futbolo akademijoje. Kolektyvas buvo išskirtinai vyriškas, turėjau abejonių, kaip mane priims vaikų tėvai. Be to, buvo lietuviškai nekalbančių vaikų, todėl reikėjo išmokti bent truputį ir rusiškų žodžių. Iš pradžių buvo sudėtinga, bet visi priemė teigiamai, patyrę treneriai padėjo.

Apskritai, tuo atžvilgiu paskutiniais metais daug kas pasikeitė. Dabar kažko nebestebina, jog trenerė yra moteris. Mano nuomone, šiuo požiūriu sparčiai žengiame į priekį. Juk tavo, kaip trenerio, kompetenciją nulemia ne lytis, o tavo įgūdžiai.

- Kuris treneris labiausiai imponuoja?
- Sunku išsirinkti mėgstamiausią trenerį – vieni puikūs taktikoje, kiti labai charizmatiški. Jei reiktų rinktis, ką pakviesti vakarienės, rinkčiausi Jurgeną Kloppą.

- Kaip įvertintum lietuviškas sąlygas merginoms žaisti, požiūrį į moterų futbolą dabar ir anksčiau? Ar viskas keičiasi į gera?
- Žinoma. Dabar mergaitėms futbolo pažinimas prasideda daug anksčiau, dar darželiuose. Pradeda kurtis nedidelės merginų futbolo akademijos. Jau nuo 4 metų mergaitės jau turi galimybę turėti sportuoti futbolu kamuoliu. Dauguma mano amžiaus merginų pradėdavo žaisti maždaug nuo 13 metų ar daugiau. Neturėjome tinkamų pagrindų.

Pasikeitė ir sąlygos, išaugo varžybų lygis. Anksčiau ne taip retai pasitaikydavo rungtynių tokiose aikštėse, kur baloje sustodavo kamuolys. Arba nuvažiavus žaisti tekdavo persirengti lauke. Kita vertus, tai rodo, kokį didelį norą turėjome. Dabar merginos ne tik nori, bet ir gali, turi daugiau galimybių žaisti.

Taip, futbolą Lietuvoje žaidžia entuziastės, žaidėjos negauna atlygio, futbolą derina su savo pagrindiniu darbu ar mokslais. Tai yra tiesiog hobis. Bet jų didelis noras ir parodo, kaip jos myli futbolą. Tai padeda eiti į priekį, nes visos ir visi nori padaryti geriau, nei yra dabar, visos jaučiasi svarbios ir galinčios kažką pakeisti. Tai tobulėjimo variklis.

- Su šios amžiaus grupės rinktine esi ilgiausiai iš visų trenerių. Kaip pasikeitė ši komanda, ar ženkliai patobulėjo?
- Pradžioje, pirmose stovyklose merginos buvo tikrai nedrąsios, kuklios. Manau, kad jos patobulėjo visais aspektais, tiek iš futbolo pusės kaip žaidėjos, tiek kaip asmenybės. Labai smagu matyti, kaip jos atsiskleidžia, bręsta, auga kaip pilietiški žmonės. Treneriui tai pats didžiausias džiaugsmas.

Nemažai keliavome kartu ir merginos galėjo pamatyti kaip gyvena žmonės kitose šalyse, kokia jų kultūra. Tai prisideda prie ugdymo. Svarbu nebijoti klysti, viskuo domėtis. Manau, kad merginos žengė didelius žingsnius į priekį ir pakelė kartelę labai aukštai.

- Kaip apibūdintum WU17 rinktinės trenerių kolektyvą?
- Jaunas, entuziastingas, visuomet diskutuojantis. Turintis didelį norą tobulėti ir mokytis, siekiantis geriausio rezultato. Esame tuo pačiu ir draugai, ir komandos nariai. Daug laiko praleidžiame kartu. Tai reikalinga, jei nori pasiekti gerą rezultatą.

Žinoma, padeda, kad turime bendrą tikslą, esame panašaus amžiaus. Visi labai nori tobulėti, yra atviri visiems klausimams, siekia treniruotėse išbandyti naujoves. Būti su šia komanda yra ne tik darbas, bet ir malonumas.

- Jonava - vienas ryškiausių taškų moterų futbolo žemėlapyje. Šio miesto atstovų netrūksta moterų, merginų rinktinėse, taip pat yra ir kelios WU17 rinktinės žaidėjos. Kur ir kaip ugdomos žaidėjos Jonavoje?
- Tas taškas iš tiesų yra ne pačiame Jonavos mieste, o rajone - kitoje Neries pusėje už kelių kilometrų esančiame Ruklos miestelyje. Ten suburtos Jonavos sporto centro mergaičių grupės, jas treniruoja Eglė Kazlauskienė ir Paulius Vizbaras.

Nemažai merginų, kurios mokosi Ruklos Jono Stanislausko pagrindinėje mokykloje, ateina ir į futbolą. Iš jų ir išugdoma nemažai talentingų žaidėjų. Apskritai, Jonavos miestas sportiškas, turime pajėgią vyrų komandą A lygoje, kitas sporto šakas.

- Ką tau reiškia Europos WU17 čempionatas Lietuvoje asmeniškai ir bendrai moterų futbolui?
- Surengti jį ir dalyvauti tokiame čempionate yra didelis įvertinimas, turime tuo didžiuotis. Tai proga sužaisti su garsiomis varžovėmis ir parodyti, kad turime moterų futbolą, kad merginos gali žaisti ir konkuruoti. Žinome, kad jos tikrai tai gali, todėl labai džiaugčiausi, jei tai pavyktų parodyti ir daugiau žmonių susidomėtų moterų futbolu.

Asmeniškai esu laiminga, jog turiu tokią šansą. Tai vienas didžiausių mano gyvenime turėtų iššūkių. Rinktinės merginos turi tokią galimybę, apie kurį pati svajojau žaisdama. Turime padėti joms kuo geriau pasiruošti. Tam suteikiu visą savo energiją.

Susijusios naujienos

  • Europos čempionato atrankos ciklą užbaigė lygiosiomis

    2018-10-10

    WU-17 rinktinė

    Europos čempionato atrankos ciklą užbaigė lygiosiomis

    Lietuvos WU-17 rinktinei nepavyko pergalingai užbaigti Europos čempionato atrankos ciklo. Lietuvės trečiadienį lygiosiomis sužaidė su Slovakija 0:0. Pirmojoje rungtynių dalyje slovakės daugiau...

  • WU17 rinktinė neprilygo Lenkijai

    2018-10-07

    WU-17 rinktinė

    WU17 rinktinė neprilygo Lenkijai

    Lietuvos WU17 (septyniolikmečių) futbolo rinktinė sekmadienį sužaidė antras rungtynes Europos čempionato atrankos varžybose. Rolando Čepkausko vadovaujama komanda 1:4 pralaimėjo Lenkijai. Lietuvėms...

  • WU17 rinktinė po sunkios kovos nusileido Škotijai

    2018-10-04

    WU-17 rinktinė

    WU17 rinktinė po sunkios kovos nusileido Škotijai

    Lietuvos WU17 rinktinei nepavyko pergalingai pradėti Europos čempionato atrankos varžybų Lenkijoje. Pirmosiose rungtynėse Rolando Čepkausko vadovaujama komanda 1:2 pralaimėjo Škotijai. Prasta...