Lietuvos futbolo federacija

WU-17 rinktinė

Trenerė su pulkininko genais mūšiams įkvėpia pozityvia energija

2018-05-07

Trenerė su pulkininko genais mūšiams įkvėpia pozityvia energija

1918-ųjų pabaiga. Savarankišką kelią pradėjusiai Lietuvai vienu grasina net keli išorės priešai. Justinas Kibirkštis vienas pirmųjų karininkų savanorių Lietuvos kariuomenėje. Jis pasižymi gindamas šalį Nepriklausomybės kovose, vėliau po truputį kyla karjeros laiptais ir po daugiau nei dešimtmečio tampa Generalinio štabo pulkininku. 

 

Praėjo beveik visas amžius. 2018-ieji. Karinė padėtis jau sportinėje plotmėje. Justino Kibirkšties proanūkė Ieva Melanija Kibirkštis savo būrį ruošia šiuolaikiniam mūšiui - Lietuvos merginų rinktinės laukia istorinis debiutas Europos merginų futbolo čempionate.

Abiejų laikmečių sugretinimas – tik simbolinis. Tačiau I. Kibirkštis, atrodo, paveldėjo iš prosenelio lyderio savybių ir drąsos, kurią demonstruoja imdamasi tokio sudėtingo sportinio iššūkio.

Kanadoje, emigrantų iš Lietuvos šeimoje, gimusi moteris – pirmoji, kuriai patikėtos vyr. trenerės pareigos šalies futbolo rinktinėse. Artėjantis Europos čempionato finalinis etapas – taip pat neregėta ir neišbandyta fronto zona Lietuvos merginų rinktinėms, kurios anksčiau negalėjo nė iš tolo prilygti elitinėms žemyno futbolininkėms.

Tačiau I. Kibirkštis iš anksto nesudeda ginklų, greičiau priešingai - suteikia jiems pozityvo užtaisą.  Trenerė vadovauja komandai su dideliu užsidegimu, o žaidėjos atrodo pilnai priimančios jos idėjas bei darbo stilių. Tik skirtingai nuo karinio dalinio, kuriam reikia vykdyti kažkieno paskirto vado nurodymus, rinktinė panašesnė į šeimą, kurios nariai drauge siekia bendro tikslo.

Išsamesnė pažintis su I. Kibirkštimi – šiame kiek anksčiau vykusiame pokalbyje.

- Kaip pradėjote žaisti futbolą?, - paklausėme I. Kibirkšties.
- Kanadoje normalu pradėti, kai esi penkerių metų, todėl mane tėvai užrašė, kaip ir kiekvieną vaiką. Pradėjau žaisti dėl smagumo. Net nepamenu kiek kartų per savaitę treniravomės. Daugelis vaikų norėjo būti gaisrininkai, policininkai, o aš norėjau būti futbolininkė. Kada pradėjau tikėti? Galbūt 12-14 metų kai buvau mokykloje. Treneris manimi tikėjo, todėl ir aš pagalvojau, kad esu gera ir tai įmanoma. Po truputį pradėjau į viską žiūrėti rimčiau ir rimčiau.

- Kaip užsienyje sekasi tarti Jūsų pavardę?
- Daugelis žmonių galvoja, kad esu iš Graikijos. Įdomu (juokiasi – aut. past.). Mokykloje, kai sakydavo vardus ir pavardes, kas dalyvauja, iškart žinodavau, jog atėjo mano eilė, kai mokytojai pradėdavo abejoti ar mikčioti. Buvo nelengva turėti tokią pavardę, bet kai manęs paklausia ką tai reiškia ir atsakau „Spark“ (angl.), daugelis sako, jog tai jėga.

- Turite lietuviško kraujo, o koks Jūsų ryšys su Lietuva?
- Gimiau Kanadoje, bet užaugau lietuviškoje šeimoje. Mano mama iš Lietuvos, tėčio tėtis – taip pat iš Lietuvos. Prieš Kalėdas visada turėdavome Kūčias, kaip lietuviai švęsdavome Velykas. Sekmadieniais eidavome į bažnyčią. Šeštadieniais ne žiūrėdavome filmukus, o ėjome į lietuvišką mokyklą.

Didžiuojuosi, jog esu lietuvių kilmės. Žinau, kad mano protėviai dalyvavo kovose dėl Nepriklausomybės. Mano senelį iš mamos pusės išsiuntė į Sibirą 11 metų, jam teko daug išgyventi. Kitas senelis iš tėvo pusės pabėgo iš Lietuvos prieš okupaciją. Jis ilgai buvo toli nuo Lietuvos, bet išsaugojo patriotiškumą.

Man visuomet būdavo smagu grįžti į Lietuvą, susitikti su giminėmis. Tas pasididžiavimo jausmas visuomet buvo, jis tarsi įgimtas. Tėvai stengėsi, kad tas ryšys išliktų. Todėl malonu buvo čia sugrįžti ilgesniam laikui.

- Kaip atsidūrėte Lietuvos rinktinėse?
- Iš futbolo pusės, žinoma, patekti į Kanados merginų rinktines daug sudėtingiau. Kai buvau 15-16 metų, supratau, kad tai per sunku. Kilo idėja apie Lietuvą, prasitariau apie tai tėvams. Tėtis išsiuntė elektroninį laišką į Lietuvos futbolo federaciją su prašymu peržiūrai. Po kelerių mėnesių gavau šansą.

- Prisimenate debiutą Lietuvos rinktinėse?
- Tai buvo nuostabiausias dalykas. Šveicarijoje žaidėme su WU17 rinktine. Mane nustebino atvykę senaliai. Dariau apšilimą ir girdžiu „Ieva“. Tai buvo nepakartojama. Kai pradėjo groti Lietuvos himnas, susigraudinau ir taip didžiavausi… Niekada negalvojau, kad gausiu tokią galimybę. Buvau labai dėkinga..

Matyti savo senelius tribūnose buvo nuostabu, pasididžiavimo jausmas buvo labai didelis, jaučiau įgyvendinusi svajonę, sugrįžusi prie savo šaknų. Po himno net buvo sunku žaisti iš susijaudinimo. Teko save raminti: „Ieva, susikoncentruok į rungtynes“.

Per praeitas Kalėdas su seneliu prisiminėme apie tai. Tik po daugelio metų sužinojau, kad jis himno žiūrėdamas į mane aikšteje su Lietuvos spalvomis taip pat apsiašarojo. Mano senelis tikrai „kietas“, todėl pamatyti su ašaromis sunku. Kai prisimenu tą epizodą, visuomet susijaudinu. Tai vienas laimingiausių epizodų mano gyvenime

- Kaip pasirinkote trenerės kelią? Tai buvo planas B?
- Taip, vis dėlto tokį planą reikia turėti, ypač moterų futbole, kur nėra tiek daug pinigų. Įgijau magistro laipsnį sporto psichologijoje, todėl mano planas B visuomet buvo treniravimas. Pradėjau dirbti prieš dešimt metų su mažais vaikais. Atėjo metas, kai supratau, kad toliau žaisti tiesiog nepavyks, todėl susitelkiau į treniravimą. Pažaisdavau, bet kai būdavo laisva diena, eidavau treniruoti. Universitete magistro studijose taip pat išsilaikiau trenerio licenciją.

Kartą kai jau nebežaidžiau už rinktines kilo mintis, kad galiu padėti Lietuvos futbolui žengti į priekį iš treneriės pusės. Buvo abejonių, bet kai pradėjau tai daryti, esu labai laiminga. Atvirai kalbant, niekada nesitikėjau, kad tokia jauna gausiu šią galimybę. Daug išmokau, pasikeitė mano vadovavimo stilius, reikėjo vadovauti trenerių grupei, ir iš pradžių tai daryti būnant Švedijoje, čia atvykstant tik retkarčiais. Buvo daug klausimų, kaip visa tai pavyks.

Merginos manęs klausdavo, ar bijau. Žinoma yra baimės, tačiau iš gerosios pusės. Tai mane motyvuoja toliau stengtis. Esu laiminga ir dėkinga, kad turiu tokį trenerių štabą. Jis labai palaikantis, keliantis iššūkius. Nuolat kvestionuojame kodėl darome tą, ar taip, kas pavyko gerai, kas nepavyko. Visi nori mokytis tobulėti, niekas „nestabdo“. Mūsų diskusijos dažnai nueina labai giliai.

- Kaip sekėsi pradėti darbą su merginų rinktine? Kokiu požiūriu vadovavotės?
-
Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą buvo žmonių, kurie sakė, kad futbolas Lietuvoje toks ir anoks, merginos nemoka žaisti ir taip toliau. Pasakiau, kad tai neteisinga. Kai tik pradėjau dirbti, iškart pradėjome keisti požiūrį. Propaguoju pozityvų vadovavimą su gera emocija. Kai žaidėjoms smagu, jos geriau išmoksta. Iš pradžių jos tarsi bijojo juoktis, nes nežinojo ar taip galima. Bet su laiku priprato.

Po kurio laiko žmonės, kurie buvo skeptiškai nusiteikė jau sakė: „oho, jos tikrai geros“. Jos labai patobulėjo. Mūsų trenerių štabas labai pozityvus ir manau, kad tai persiduoda žaidėjoms. Kai mes juokiamės, jos taip pat, kai mes keliame iššūkius vieni kitiems, jos daro taip pat.

- Ką Jums reiškia atstovauti Lietuvai? Ką žaidėjoms?
- Stengėmės tą supratimą įdiegti komandai. Galbūt Lietuvoje supratimas kiek kitoks. Kanadoje į rinktinę patekti daug sunkiau nei Lietuvoje dėl paprastos priežasties – ten daugiau žmonių ir konkurencijos. Todėl man rinktinės svarba buvo aiški. Merginoms visuomet diegėme, jog turite didžiuotis, jog žaidžiate už Lietuvos rinktinę, kokia tai svarba. Finaliniam etapui artėjant jos tai suprato vis labiau.

Man taip pat svarbu, jog žaidėjos turėtų norą mokytis, tobulėti, būti pozityviomis, mėgautis žaidimu. Mes turime komandą, kuri nori laimėti, mėgaujasi tuo ką daro, turi gerą atmosferą ir kovoja už savo šalį. Dėl to neturiu jokių abejonių.

- Kokių ritualų turite komandoje?
- Visuomet pradėdamos stovyklą susitikime sakome žaidėjų vardus ir plojame. Taip pat ir su startinėmis sudėtimis prieš rungtynes. Plojame, šaukiame tarsi išprotėjusios ir tuomet išeiname į aikštę. Šį dalyką pasiemėme iš ledo ritulio.

Taip pat merginos nusprendė, jog nori būti liūtėmis. Tai kaip simbolis. Kartą atsilikinėjome 0:3 kontrolinėse rungtynėse. Jos susibūrė į ratelį, susikabino, pradėjo kalbėti. Teisėjui tai nepatiko. Tada merginos sušuko „Liūtai“. Netrukus mušėme įvartį. Buvo smagu. Joms tai svarbu. Daug kalbėjome apie tokio simbolio reikšmę. Jos jį panaudoja prieš rungtynes ar jų metu.

- Kas jums sunkiausia dirbant su komanda?
- Paaiškinti žaidėjai, kad ji tą kartą nerungtyniaus ar jos nebus komandoje – tai sunkiausia dalis. Tam reikia elgtis labai subtiliai. Pastaraisiais metais atsisakėme kai kurių žaidėjų. Tai man buvo sudėtingiausia. Nesinori, kad jos nustotų žaisti futbolą ir prarastų motyvaciją. Tas būtų labai liūdna. Tokiais atvejais stengiuosi būti atvira kiek įmanoma, tačiau taip pat skatinu žvelgti plačiau. Visuomet yra galimybė sugrįžti, jei dirbsi toliau, stengsies. Duodame žaidėjoms patarimų, kaip tai padaryti geriau.

- Koks didžiausias iššūkis laukė nuo darbo pradžios?
- Psichologinė dalis. Visuomet kyla klausimas – kas jei nepavyks? Tačiau nereikia apie tai galvoti. Mokėme žaidėjas, jos tikėtų, jog gali treniruotis taip pat gerai kaip kitos, kad gali laimėti, įveikti bet kurią komandą. Gali pasiekti labai daug – priklauso kiek stengsies ir kaip labai to nori.

- Kiek patobulėjęs šiuolaikinis moterų futbolas? Kokia konkurencija yra Europoje, pasaulyje?
- Manau, kad stebint Čempionių lygą ar Pasaulio, Europos čempionatus galima išvysti, koks tai aukštas lygis. Moterų futbolas labai patobulėjo. Švedijoje, kur gyvenau paskutiniais metais, moterų futbolas puikus. Turėjau malonumą būti šalia profesionalios moterų klubo komandos. Kai matai, kiek daug darbo jos įdeda… Tai nesiskiria nuo vyrų futbolo. Tie kas sako, kad moterys negali žaisti, turbūt nėra matę moterų futbolo. Dažnai girdime: „juk taip daro merginos“. Kai kas nors padaro klaidą ar muša virš vartų sako: „tai merginų futbolas“. Tačiau juk taip būna ir vyrų futbole. Taip atsitinka visiems, bet sakoma, kad „tik merginoms taip būna“.

Užaugau šalyje, kurioje favoritais buvo 1991-ųjų pasaulio čempionės JAV futbolininkės. Labai džiaugiuosi, jog turėjau savo idealus. Žiūrint į tas žaidėjas JAV ir Kanadoje užaugo naujų futbolininkių karta. Toliau pasekė kitos šalys kaip Japonija, Švedija, Vokietija. Jei kalbėtume apie Europą – paskutinis čempionatas sulaukė labai didelio žiūrovų skaičiaus. Dabartinės merginos jau turi savo siektinus pavyzdžius ir taip greičiau tobulėja. Rinktinėje taip pat turėjome seminarą, kurio metu žaidėjos pasirinko savo mėgstamiausias žaidėjas jų pozicijose. Tuomet jos galvoja „aš irgi galiu būti tokia kaip ji“.

- Jūsų svajonės?
- Turiu specifinius tikslus. Vienas jų - dieną treniruoti profesionalų klubą ar akademiją. Antras dalykas – kad šios žaidėjos ateityje taptų lyderėmis savo srityse – ar futbole, ar kitur. Galbūt net trenerėmis, ypač žinant, kad moterų trenerių yra mažai.

***

Europos WU17 čempionatas vyks gegužės 9-21 d. Alytuje, Marijampolėje ir Šiauliuose. Bilietus platina "Ticketmarket.lt".

Susijusios naujienos

  • Lietuvoje vyks Europos WU17 čempionato atranka

    2018-11-23

    WU-17 rinktinė

    Lietuvoje vyks Europos WU17 čempionato atranka

    Penktadienį UEFA būstinėje Nione buvo ištraukti 2020 metų Europos WU17 merginų čempionato atrankos burtai. Juose savo varžovus sužinojo Lietuvos rinktinė. 44 komandos buvo suskirstytos į 11 grupių po...

  • Europos čempionato atrankos ciklą užbaigė lygiosiomis

    2018-10-10

    WU-17 rinktinė

    Europos čempionato atrankos ciklą užbaigė lygiosiomis

    Lietuvos WU-17 rinktinei nepavyko pergalingai užbaigti Europos čempionato atrankos ciklo. Lietuvės trečiadienį lygiosiomis sužaidė su Slovakija 0:0. Pirmojoje rungtynių dalyje slovakės daugiau...

  • WU17 rinktinė neprilygo Lenkijai

    2018-10-07

    WU-17 rinktinė

    WU17 rinktinė neprilygo Lenkijai

    Lietuvos WU17 (septyniolikmečių) futbolo rinktinė sekmadienį sužaidė antras rungtynes Europos čempionato atrankos varžybose. Rolando Čepkausko vadovaujama komanda 1:4 pralaimėjo Lenkijai. Lietuvėms...