Lietuvos futbolo federacija

Vyrų rinktinė

E. Jankauskas: „Noriu būti pavyzdys, kad viskas įmanoma“

2018-07-31

E. Jankauskas: „Noriu būti pavyzdys, kad viskas įmanoma“

Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Edgaro Jankausko grafikas pastarąjį mėnesį buvo itin įtemptas, o antspaudų skaičius pase – gerokai išaugęs. Estija, Lenkija, Rusija, darkart Rusija, Šri Lanka – šalys, kuriose buvo bandoma lipdyti Lietuvos rinktinės mechanizmą arba ruoštis ateities kovoms. O ruoštis tikrai yra ką – Lietuvos rinktinės rezultatai kasmet prastėja, o ir šviesa tunelio gale kol kas vos įžiūrima.

Žurnalas A-ZET

Viena kelionių į Rusiją buvo skirta Pasaulio čempionatui – renginiui, kuriame Lietuvos nacionalinė rinktinė dar niekada nedalyvavo. Treneris atviras – kol kas nepadaryta per daug namų darbų, todėl artimiausiu metu ji ir nedalyvaus. 

„Būna stebuklų, bet tokio masto stebuklas šiai dienai, galbūt, būtų neteisingas. Kad ten papultumėme, turime labai daug ką nuveikti. Nenoriu pasirodyti pesimistas, bet kalbant realiai, kol kas tai praktiškai neįmanoma.

Kada bus įmanoma? O kaip dabar atspėti? Jei mes ten dar niekada nebuvome, tai nereiškia, kad per artimiausius 10 ar 20 metų tikrai būsime. Čia ne kazino ar loterija, kur anksčiau ar vėliau iškrenta reikalingas kamuoliukas.

Norint rezultatų, reikalingos sąlygos. Ar mes jas turime? Šiai dienai ne. Kad ir kaip liūdnai tai skambėtų – tokia realybė“, - pokalbį pradėjo E. Jankauskas.

Būdamas Rusijoje, nepagavote savęs galvodamas, kad kaip smagu būtų žiūrovo vietą iškeisti į dalyvio?

Tai žinoma, kad smagu. Ten būdamas, prisiminiau, kaip pats žaisdavau pilnuose stadionuose žmonių, talpinančių ir 30, ir 50 tūkstančių žiūrovų. Labai norėčiau, kad mūsų žaidėjai irgi turėtų tokias galimybes. Tačiau, kad jie papultų į tas komandas, kurios žaidžia tokiuose stadionuose, visų pirma, reikia, kad jie būtų paruošti, reikia, kad jie būtų užauginti.

Aišku, būna visokių stebuklų. Juk per mūsų futbolo istoriją netrūksta tokių atvejų, kad žaidėjai žaidžia geruose klubuose. Norėtųsi, kad tie laikai grįžtų arba, kad jie būtų dar geresni. Tačiau grįšiu prie svarbiausio dalyko – tam reikalingos sąlygos.

konkrečiai turite omeny?

Viską, kas supa futbolą. Pradedant nuo treniruočių rūbinės, nuo sąlygų treneriams ruošti komandą ir pan. Mes nenorime kažko neįmanomo, tiesiog norėtųsi turėti rūbinę, o ne ja dalintis su kažkuo. Juk jeigu sulygintumėme mūsų klubų treniruočių sąlygas ir TOP klubų, kurių treniruotės yra saugomos, kad niekas nematytų, kur yra nuostabios atsistatymo priemonės, susirinkimų salės, sunku būtų patikėti, kad kalbame apie tą patį žaidimą.

Aš jau nekalbu apie visas naujas technologijas, kurios padeda parodyti futbolininkams, ko tu iš jų nori, kurios visokiausiais kampais parodo tavo priešininką.  

Labai gaila, kad taip yra, bet šiuo atžvilgiu mes atsiliekame šviesmečiais. Norėtųsi, kad mūsų žaidėjai galėtų išvažiuoti kažkur, kur yra tokios sąlygos, kur juos suptų geri žaidėjai. Tai yra vienintelis būdas tobulėti. Kad ir koks talentingas žaidėjas bebūtų, jei jį supa silpni žaidėjai, jis niekada neaugs. Jis greičiau taps toks, kokia yra jo aplinka. Todėl ir noriu, kad jie žengtų tą žingsnį, sudomintų užsienio klubus, keltų meistriškumą ten, kur yra tam skirtos sąlygos. Pas mus žaidėjai kažkiek auga, bet yra lubos, į kurias jie anksčiau ar vėliau atsimuša.

Lietuvoje netrūksta žaidėjų, kurie pasinaudotu šansu, jei tik jis būtų suteiktas. Paskutinis Karolio Laukžemio pavyzdys tai puikiai įrodo – jis išvažiavo į stipresnį čempionatą, jam suteiktas šansas. Labai svarbu, kad tai nebūtų vienetinis atvejis, nes jei bus – skirtumas tarp mūsų ir kitų tik dar labiau didės.

Ar įmanoma tą skirtumą, kaip jūs vadinate šviesmečiais, sumažinti? Juk dažniausiai būna taip, kad kuo didesnis skirtumas, tuo jis labiau linkęs augti.

Deja, bet taip. Prieš mėnesį po rungtynių su Lenkija manęs klausė, kas per dvejus metus pasikeitė, kad tuomet sužaidėme nulinėmis lygiosiomis, o dabar pralaimėjome 0:4? Iš šono, galbūt, atrodo, kad niekas nepasikeitė, bet iš tikro pasikeitė labai daug. Ir tai lengva paskaičiuoti.

Pavyzdžiui, A. Milikas išvažiavo į „Napoli“ už 40 milijonų eurų, G. Krychowiakas iš PSG perėjo į „West Bromwich“, J. Bednarekas už 11 milijonų – į „Southamptoną“. Tai ryškiausi pavyzdžiai, bet jie toli gražu ne visi. Per tuos dvejus metus Lenkijos rinktinėje įvyko 25 perėjimai. Dabar atsakykite, kas per tuos metus įvyko mūsų futbole? Kiek Lietuvos komandų pateko į Europos taurių grupių turnyrus? Kiek pasistatėme stadionų?

Šios aplinkybės, iš esmės, ir lemia galutinį rezultatą. Aš jau nekalbu apie tai, kad prieš tuos dvejus metus mums paprasčiausiai sekėsi.

Grįžkime šiek tiek į praeitį. Prieš sutikdamas stoti už Lietuvos rinktinės vairo, jūs puikiai žinojote, kad tai yra, ko gero, silpniausia visų laikų Lietuvos rinktinė. Kodėl vis tik ryžotės?

Visų pirma – dėl tikėjimo. Aš tikiu, kad didelių tikslų nepasieksi nepraėjęs sunkaus periodo. Visi esame praėję tokį etapą, kai būni niekas, kai nesiseka, kai žaidi silpnoje komandoje ar čempionate, tačiau vis tiek eini į priekį ir nenuleidi rankų.

Taip, aš žinojau, kad pralaimėjimų bus daugiau nei pergalių, žinojau, kokio pajėgumo yra mūsų komanda ir iš kokių čempionatų čia suvažiuoja futbolininkai. Dabar toks laikas, kai absoliučiai nėra garantijos, kad mūsų žaidėjai kažkur išvažiuos, kad mes kažkur papulsime ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Tačiau aš laikausi tokios nuostatos: net jei vienas ar du žaidėjai išvažiuos į geresnius klubus, padarys gerą karjerą, tai bus galima vertinti, kad tas darbas nenuėjo perniek.

Tačiau žiūrovams to neužtenka ir juos galime suprasti. Jie rezultato nori čia ir dabar.

Be abejo, natūralu norėti pergalių ir mes nesame išimtis. Tikrai nesame tie, kuriems linksma po pralaimėjimų. Šita pozicija tikrai nėra dėkingiausia, nes būna daug nusivylimo, daug liūdesio, todėl svarbiausias dalykas šiame etape – išlaikyti entuziazmą tarp nesėkmių ir nenuleisti galvų.

Reikia suprasti, kad šiai dienai dažniausiai mes nesame favoritai, todėl mums toli gražu ne visada pavyksta išnaudoti savo galimybes siekiant gero rezultato.

Kalbant apie entuziazmą, vos jums atėjus į rinktinę, atrodė, kad jo yra žymiai daugiau nei dabar. Nepastebite žaidėjų akyse išblėsusio entuziazmo?

Suprantu, ką sakote, bet, manau, priežastis yra kita. Pradžia mums buvo sėkminga, nes nebuvome priešininkų vertinami. Vėliau jie mus „perskaitė“, pradėjo kitaip į mus žiūrėti ir, galbūt, gerbti. Todėl atsakomieji mačai mums buvo gerokai sunkesni ir rezultatai tapo prasti.

Papasakokite, kaip vyksta žaidėjų atranka, kai, iš esmės, nėra iš ko rinktis?

Žinoma, norėtųsi daugiau žiūrėti į stiprius čempionatus ir ten sekti savo žaidėjų pasirodymus, tačiau situacija yra tokia, kad tenka stebėti A lygą ir rinktis iš čia. Legionieriai kviečiami automatiškai. Paradoksalu, tačiau ir būtent taip.

Būna ir kuriozų, kai tenka kviesti žaidėją iš A lygos, nors jis ir ten net nežaidžia pagrindinėje sudėtyje. Tokia realybė, tačiau aš vis tiek nesutinku su pasakymu, kad nėra iš ko rinktis.

Turime komandos stuburą, kuris yra pakankamai nusistovėjęs. Tada sekame visus žaidėjus, kiek jie žaidžia ir, svarbiausia, ar yra sveiki. Žiūrime kiekvienas rungtynes, stebime kaip jiems sekasi, paskui viską išsigryniname ir lieka 23 žaidėjai.

Man teko matyti išplėstinį Belgijos rinktinės sąrašą. Ten bent šeši tos pačios pozicijos žaidėjai žaidžia TOP klubuose. Sakyčiau, kad ten treneriui yra gerokai sunkiau.

Ar jums pačiam nekeista, kad šalyje, kurioje futbolas toks nepopuliarus, sugebėjote užaugti iki Čempionų lygos nugalėtojo?

Jei atvirai, aišku, kad keista. Iš kitos pusės, norėčiau tai pateikti kaip pavyzdį, kad viskas yra įmanoma. Tokie pavyzdžiai kaip M. Stankevičius, T. Danilevičius ar D. Šemberas – jie gali įpūsti vaikams ir jų tėvams vilties, kad tai yra įmanoma. Aišku, nėra jokių garantijų, bet yra tikimybė, kad net ir prie tokių sąlygų žaidėjai išvažiuoja ir žaidžia aukštu lygiu. Norėtųsi, kad tai duotų vilties ir kuo greičiau pamatytume žaidėjus aukštesnėse lygose.

Norėčiau dar sugrįžti prie jūsų karjeros. Sulaukęs vos devyniolikos, gavote pasiūlymą tęsti karjerą Maskvoje. Nuo pasiūlymo galva neapsisuko?

Galva neapsisuko, bet išvažiuoti tikrai norėjau. Tai buvo pirmas važiavimas, todėl vykau į nežinomybę. Labai gerai atsimenu, kad nuvykęs į Rusiją, pajutau, kaip man nepatiko. Mano sūnui tuo metu buvo gal tik pusė metų, todėl nors ir pasirašiau kontraktą, bet jau kitą dieną norėjau grįžti namo.  

Tokiu metu labai svarbu, kur papuoli, koks treneris, kokia aplinka tave supa. Jei ten būtų buvę piktesni žmonės, jie nebūtų su manimi terliojęsi. Tačiau buvo atvirkščiai – jie mane ramino, nepaisant to, kad tada buvau traumuotas ir net nesitreniravau. Labai norėjau namo, tad vos nemelavau, kad man labai reikia grįžti į Vilnių. Jie mane labai šiltai apramino, pasakė, kad lauks kol pasveiksiu ir viskas bus gerai. Galiausiai taip ir buvo. Aš tikiu, kad jei su žmogumi, nesvarbu, vaiku ar suaugusiu, elgiesi tinkamai, jis tau grąžins labai daug.

Darsyk grįžkime prie jūsų karjeros. Po Rusijos buvo Belgija. Kas lėmė tokį pasirinkimą: miestas, treneris, pinigai?

Pinigus galime atmesti, nes aš net nežinojau, kokius pinigus ten uždirbsiu. Atsimenu, kai vyko derybos ir vienu metu jos užstrigo, sakiau, kad paimtų pinigų nuo manęs, kiek jų trūksta. Labai norėjau išvažiuoti, nes Maskva man nepatiko. Visos tos ilgos kelionės ir kiti dalykai man nebuvo prie širdies ir aš nesijaučiau ten labai gerai.

Atvykus į Briugę, viskas buvo kitaip. Gražus miestas, gražus stadionas, tolimiausia kelionė vos dvi valandos – viskas tobula.

Kai karjera artėjo prie pabaigos, iš karto žinojote, kad būsite treneris?

Aš norėjau būti futbole, man patinka būti aikštėje, jausti tą įtampą. Man patinka visas procesas. Aš tikėjau, kad galiu būti treneriu, kad turiu tų savybių, kurios leidžia vesti komandą paskui save.

---

Visas interviu su Edgaru Jankausku – žurnalo A-ZET rugpjūčio mėnesio numeryje. Šiame numeryje taip pat skaitykite: Kada pavysime Estiją? Lietuviškos ausys laisvajame mieste; Ginklai ir milijardai.

Susijusios naujienos

  • Išvykos rungtynės su Serbija – už uždarų durų

    2019-05-24

    Vyrų rinktinė

    Išvykos rungtynės su Serbija – už uždarų durų

    Lietuvos futbolo federacija (LFF) praneša, jog birželio 10 d. Belgrade vyksiančios 2020 m. Europos čempionato atrankos rungtynės Serbija-Lietuva vyks už uždarų durų, tačiau futbolo aistruoliai turi...

  • Futbolo gerbėjams – galimybė pabendrauti su V. Urbonu

    2019-05-23

    Vyrų rinktinė

    Futbolo gerbėjams – galimybė pabendrauti su V. Urbonu

    Futbolo gerbėjams – puiki galimybė pabendrauti su Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriu Valdu Urbonu neformalioje aplinkoje. Gegužės 28 d. (antradienį), 19 valandą, „Piano Man“ baras organizuoja...

  • V. Urbonas įvertino E. Zubo žaidimą Izraelio taurės finale

    2019-05-17

    Vyrų rinktinė

    V. Urbonas įvertino E. Zubo žaidimą Izraelio taurės finale

    Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Valdas Urbonas šią savaitę lankėsi Izraelio taurės finale, kuriame vienu iš „Bnei Yehuda“ klubo pergalės kalvių tapo vartininkas Emilijus...