Lietuvos futbolo federacija

Šiaulių apskritis

Šiaulių futbolo legenda švenčia garbingą jubiliejų

2019-10-11

Šiaulių futbolo legenda švenčia garbingą jubiliejų

Praėjusią savaitę Šiau­lių fut­bo­lo le­gen­da Ro­mual­das Ur­ni­kas at­šven­tė 90 me­tų ju­bi­lie­jų. „Sa­vo vai­kams ir sa­kau, kad aukš­tai užkėliau kar­te­lę. Ir su žmo­na jau 68 me­tai kar­tu gy­ve­nam, tai ir ši­ta kar­te­lė aukš­tai pa­kel­ta“, – šyp­so­si gu­vus ju­bi­lia­tas.

Ra­mų gy­ve­ni­mą „su­drums­tė“ ju­bi­lie­jus

Be­veik vi­sas R. Ur­ni­ko gy­ve­ni­mas su­si­jęs su spor­tu. Ir šian­dien be ju­dė­ji­mo, spor­to ži­nių ir var­žy­bų ste­bė­ji­mo Ro­mual­das neį­si­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo.

„Kai tau tiek me­tų, su­pran­ti, kad gy­ve­ni­mas vie­ną die­ną baig­sis, bet dar la­bai no­rė­čiau su­lauk­ti To­ki­jo olim­pia­dos“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Kiek­vie­na R. Ur­ni­ko die­na pra­si­de­da mankš­ta pu­sę še­šių ry­to, tuo­met – pa­si­va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiu dar tuš­čiu Vil­niaus gat­vės bul­va­ru. Vė­liau – pus­ry­čiai su žmo­na Re­gi­na, iš­vy­ka į tur­gų ar par­duo­tu­vę. Po pie­tų abu skai­to nau­jie­nas, žiū­ri te­le­vi­zi­ją, ne­pra­lei­džia įdo­mes­nių var­žy­bų. Ro­mual­dui pa­tin­ka ste­bė­ti dau­ge­lio spor­to ša­kų pa­si­ro­dy­mus, ne vien fut­bo­lą.

Da­bar ir vi­są ku­li­na­ri­ją iš žmo­nos pe­rė­mė, ga­mi­na pus­ry­čius ir pie­tus. Ne šiaip ko­kius leng­vus už­kan­džius, bet ir ba­lan­dė­lius, ir gu­lia­šą, ir fir­mi­nius kol­dū­nus, ku­rių re­cep­tas – iš gim­tų­jų na­mų, o vi­sa pa­slap­tis – rie­bes­nis far­šas.

„Taip ra­miai gy­ve­nau, o da­bar vi­si pri­si­mi­nė, su­si­tik­ti no­ri, vi­sur kvie­čia“, – šyp­so­si Ro­mual­das. Jam sma­giau­sia bū­ti na­muo­se, tarp sa­vų.

Gim­ta­die­nį vi­sa­da šven­čia bū­tent tą die­ną, ka­da yra gi­męs. Ir šį kar­tą ar­ti­mie­siems te­ko su­va­žiuo­ti bū­tent tre­čia­die­nį, nors nea­be­jo­ja, kad ir sa­vait­ga­lį sve­čių bus pil­ni na­mai – at­va­žiuos anū­kai su šei­mo­mis.

Ant Ur­ni­kų sve­tai­nės sie­nos – vi­sa nuo­trau­kų ga­le­ri­ja. Cent­re – dar vi­sai jau­nu­čiai Ro­mual­das ir Re­gi­na. Ki­to­se nuo­trau­ko­se trys sū­nūs su ant­ro­mis pu­sė­mis, še­ši anū­kai, sep­ty­ni proa­nū­kiai. Tie­sa, pa­ties ma­žiau­sio­jo, ne­se­niai gi­mu­sio proa­nū­kė­lio nuo­trau­kos dar nė­ra ant sie­nos.

„Štai kiek iš tų dvie­jų išė­jo“, – su mei­le žvelg­da­mas į nuo­trau­kas sa­ko R. Ur­ni­kas.

Mei­lę bok­sui nu­ga­lė­jo ki­ta mei­lė

R. Ur­ni­kas gi­mė ir au­go Šiau­liuo­se. Ro­do nuo­trau­ką, kur prie me­di­nio na­mo Vy­tau­to gat­vė­je sto­vi jo tė­vai, ket­ve­riais me­tais vy­res­nė se­suo, mo­čiu­tė ir jis sė­di ant tvo­ros. Pen­kis sky­rius bai­gė me­di­nė­je mo­kyk­lo­je, sto­vė­ju­sio­je Vy­tau­to ir Rū­dės gat­vių ka­mpe. Iš­si­lai­kė eg­za­mi­nus ir įsto­jo į Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ją, tik pa­si­mo­ky­ti ten ne­be­sus­pė­jo – pra­si­dė­jo ka­ras, ap­ver­tęs vi­są šei­mos gy­ve­ni­mą.

Nuo ka­ro ne­ra­mu­mų šei­mai te­ko bėg­ti iš mies­to, glaus­tis pas gi­mi­nes kai­me, vė­liau, užė­jus ru­sams, Ro­mual­do tė­tį, dir­bu­sį ban­ke, areš­ta­vo. Ka­lė­ji­me pra­lai­kė pust­re­čių me­tų. Lyg ne­bū­tų ga­na vi­sų ne­gan­dų, bai­gian­tis ka­rui su­de­gė Ur­ni­kų na­mai, te­ko glaus­tis kam­ba­rė­ly­je da­bar­ti­nė­je P. Vi­šins­kio gat­vė­je. Dėl teis­tu­mo tė­vas ne­ga­lė­jo su­si­ras­ti dar­bo ir vy­res­nio­ji Ro­mual­do se­suo tė­vus ir jau­niau­sią­jį bro­lį iš­si­ve­žė į Kau­ną, kur jau bu­vo anks­čiau įsi­kū­ru­si. Vie­nin­te­lis dar dvi­de­šim­ties ne­tu­rin­tis Ro­mual­das li­ko Šiau­liuo­se, ne­no­rė­jo pa­lik­ti gim­to­jo mies­to.

R. Ur­ni­kas sa­ko, kad nors moks­lus te­ko ati­dė­ti, bet gal­va bu­vo pra­muš­ta spor­tu. Žai­dė krep­ši­nį, fut­bo­lą. Bū­da­mas sep­ty­nio­li­kos pa­ly­dė­jo drau­gą į bok­so tre­ni­ruo­tę pas tre­ne­rį Vac­lo­vą Pe­lec­kį.

„At­si­sė­dau ant pa­lan­gės ir lau­kiu, kol baig­sis tre­ni­ruo­tė, o Pe­lec­kis ir sa­ko: „Kas ne­si­tre­ni­ruo­ja, išei­kit iš sa­lės“. Gal­vo­ju, kur aš ei­siu? Nu­sis­py­riau ba­tus ir li­kau. Po tre­ni­ruo­tės priė­jo Pe­lec­kis ir pa­sa­kė, kad ga­liu atei­ti ir į ki­tą tre­ni­ruo­tę. Ir drau­gas pa­ra­gi­no: „Jei­gu kvie­čia, tai ir eik“, – pri­si­me­na Ro­mual­das.

Nep­raė­jus nei po­rai sa­vai­čių R. Ur­ni­ką tre­ne­ris iš­ve­žė į var­žy­bas Klai­pė­do­je. Ži­no­ma, sėk­mė jo­se nau­jo­kui bok­si­nin­kui ne­si­šyp­so­jo, grį­žo ge­ro­kai ap­tal­žy­tas. Be­je, pa­sa­ky­ti tė­vams, kad vyks­ta į bok­so čem­pio­na­tą, Ro­mual­das neišd­rį­so, pa­sa­kė, kad va­žiuo­ja į krep­ši­nio rung­ty­nes. Tie­sa iš­lin­do per neap­dai­riai ant sta­lo pa­lik­tą laik­raš­tį, ku­ria­me bu­vo ra­šo­ma apie čem­pio­na­tą.

„Tik gir­džiu, kaip tė­tis ma­mai šau­kia: „Sta­se, Sta­se, žiū­rėk, mū­sų Rom­ka – chu­li­ga­nas“, – pri­si­mi­nęs juo­kia­si R. Ur­ni­kas.

Tė­vai la­bai ne­pri­ta­rė nau­jam sū­naus po­mė­giui ir Ro­mual­das pa­ža­dė­jo, kad jei­gu ne­lai­mės 1947 me­tais Vil­niu­je reng­tų res­pub­li­kos jau­nių pir­me­ny­bių, bok­są mes. Ta­čiau var­žy­bas lai­mė­jo, o bok­si­nin­ko kar­je­rą už­bai­gė su­si­pa­ži­nęs su bū­si­mą­ja žmo­na Re­gi­na, ku­ri pa­sa­kė, kad su bok­si­nin­ku ne­drau­gaus. Tuo me­tu Ro­mual­das kaip tik ruo­šė­si Ta­ry­bų są­jun­gos čem­pio­na­tui.

Po tre­jų me­tų drau­gys­tės Ro­mual­das su Re­gi­na su­si­tuo­kė 1952 me­tais. Be jo­kios šven­tės, be­veik pa­slap­čio­mis dvie­se met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je, vi­sus for­ma­lu­mus su­tvar­kė kai­my­nė – met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja. Taip nu­ti­ko to­dėl, kad Re­gi­na su šei­ma bu­vo at­si­dū­ru­si tre­mia­mų­jų są­ra­še, jau ir va­go­ne sė­dė­jo, bet įta­kin­gų pa­žįs­ta­mų dė­ka pa­vy­ko iš­veng­ti, tik Re­gi­nai pa­ta­rė pa­si­keis­ti pa­var­dę.

Po dve­jų me­tų Ur­ni­kams gi­mė sū­nus Rai­mun­das, dar po dve­jų – Vy­gi­man­tas, o dar po dve­jų – Ro­ber­tas.

Vi­sas bran­dus gy­ve­ni­mas – su fut­bo­lu

Dar bū­da­mas bok­si­nin­ku R. Ur­ni­kas įsi­dar­bi­no „El­nio“ fab­ri­ke, ku­ris be ki­tų spor­to ša­kų ku­ra­vo ir bok­są. Kai nu­spren­dė at­si­sa­ky­ti bok­so, pra­dė­jo žais­ti fut­bo­lą, at­sto­va­vo spor­to drau­gi­jos „Spar­ta­kas“ fut­bo­lo ko­man­dai, o 1953-iai­siais su­lau­kė „El­nio“ fut­bo­lo ko­man­dos tre­ne­rio Vol­de­ma­ro Jaš­ke­vi­čiaus kvie­ti­mo ir de­biu­ta­vo pa­grin­di­nė­je ko­man­do­je.

Pri­si­min­da­mas sėk­min­gą fut­bo­li­nin­ko, vė­liau ir tre­ne­rio kar­je­rą, Ro­mual­das ne­gai­li ge­rų žo­džių sa­vo kant­riai ir su­pra­tin­gai žmo­nai, ant ku­rios pe­čių gu­lė vi­si na­mų rū­pes­čiai ir ma­žų sū­nų prie­žiū­ra.

„Ma­žai bū­da­vau su šei­ma. Sto­vyk­los, iš­vy­kos, var­žy­bos. Grįž­tu, pa­siun­tu su ber­nais ir vėl iš­va­žiuo­ju. Vis­kas jai vie­nai tek­da­vo“, – sa­ko R. Ur­ni­kas.

Puo­lė­jo po­zi­ci­jo­je žai­dęs R. Ur­ni­kas su „El­nio“ ko­ma­da du­kart (1953 ir 1957 me­tais) ta­po Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­nu, 1957 me­tais iš­ko­vo­jo „Tie­sos“ tau­rę.

„Bu­vo di­de­lis ban­ke­tas, tarp sve­čių bu­vo ir Šiau­lių sta­ty­bos tres­to va­do­vas A. Dul­ma­nas. Po ke­lių die­nų pa­si­kvie­tė jis ma­ne ir sa­ko: „Rei­kia pa­da­ry­ti to­kią ko­man­dą, ku­ri ap­loš­tų „El­nią“, – pa­sa­ko­ja R. Ur­ni­kas.

Ne tik pa­kvie­tė pe­rei­ti į „Sta­ty­bi­nin­ką“, bet ir bu­tą pa­ža­dė­jo, ku­rio žais­da­mas „El­ny­je“ R. Ur­ni­kas vis ne­ga­lė­jo su­lauk­ti. Tai ir nu­lė­mė ap­si­spren­di­mą. Ku­rį lai­ką Ro­mual­das ir pa­ts žai­dė fut­bo­lą, ir dir­bo ko­man­dos tre­ne­riu.

R. Ur­ni­kas pa­sa­ko­ja, kad sa­vo bu­ria­mo­je „Sta­ty­bi­nin­ko“ ko­man­do­je sie­kė draus­mės ir ge­rų są­ly­gų fut­bo­li­nin­kams (mai­ti­ni­mas, kom­for­tiš­kas ap­gy­ven­di­ni­mas iš­vy­kų me­tu, poil­sis), taip pat sten­gė­si iš­gy­ven­din­ti bjau­rią iš­ger­tu­vių tra­di­ci­ją, ku­ri, pa­sak Ro­mual­do, tuo me­tu bu­vo „aukš­ta­me ly­gy­je“. Įve­dus „sau­są įsta­ty­mą“, fut­bo­li­nin­kų žmo­nos net ste­bė­da­vo­si, kad vy­rai po rung­ty­nių grįž­ta blai­vūs.

„Sta­ty­bin­ko“ eki­pa, pa­sak R. Ur­ni­ko, bu­vo pir­mo­ji ša­ly­je, pe­rė­ju­si prie pu­siau pro­fe­sio­na­lių tre­ni­ruo­čių – žai­dė­jai bū­da­vo įdar­bi­na­mi įmo­nė­je, gau­da­vo at­ly­gi­ni­mus, ta­čiau vi­są dė­me­sį skir­da­vo spor­tui: tre­ni­ruo­tėms du kar­tus per die­ną ir sto­vyk­loms.

Sta­ty­bos tres­tas ga­lė­da­vo pa­siū­ly­ti bu­tus, to­dėl ne­sun­kiai pa­vyk­da­vo pri­si­vi­lio­ti ge­rų fut­bo­li­nin­kų iš ki­tų mies­tų. R. Ur­ni­kas sa­ko, kad rū­pė­jo ne tik pri­si­kvies­ti ge­rų žai­dė­jų, bet ir sa­vų už­siau­gin­ti, to­dėl iš Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to kvie­tė­si jau­nus fut­bo­lo tre­ne­rius.

„Ur­bo­na­vi­čius, Ju­ras, Il­gaus­kas, Paukš­tys, – tre­ne­rių pa­var­des var­di­ja R. Ur­ni­kas. – Vie­nas tre­ne­ris man net aš­tuo­nis žai­dė­jus užau­gi­no. Da­bar sa­vų neuž­siau­gi­nam, o jei­gu ir už­siau­gi­nam, ne­tu­ri­me pi­ni­gų jiems iš­lai­ky­ti.“

Su „Sta­ty­bi­nin­ko“ ko­man­da R. Ur­ni­kas kaip tre­ne­ris 1969 ir 1977 me­tais lai­mė­jo Lie­tu­vos čem­pio­na­tą, 1974 me­tais – Lie­tu­vos tau­rę.

„Mes, Šiau­liai, Lie­tu­vo­je dik­ta­vo­me fut­bo­lo ma­das“, – sa­ko R. Ur­ni­kas.

Kai de­vy­nias­de­šim­tų­jų vi­du­ry­je Sta­ty­bos tres­tas mies­to par­ke pa­si­sta­tė sa­vo spor­to komp­lek­są, tre­ne­rio kar­je­rą „Sta­ty­bi­nin­ke“ 1986 me­tais bai­gęs R. Ur­ni­kas ta­po šio komp­lek­so va­do­vu. Ro­mual­dui vis dar skau­da šir­dį dėl nu­griau­tos spor­to sa­lės, ku­rios vie­to­je tu­rė­jo iš­kil­ti ka­zi­no, o da­bar stūk­so ne­baig­tos sta­ty­bos griu­vė­siai.

Ro­mual­das sa­ko vis praei­nan­tis pro cent­ri­nį fut­bo­lo sta­dio­ną, ir kas­kart su­vir­pa šir­dis – tiek me­tų čia pra­leis­ta. Pri­si­me­na tuos lai­kus, kai čia su­si­rink­da­vo mi­nios žiū­ro­vų – juk ki­tų pra­mo­gų ne­la­bai ir bū­da­vo, dar ne­bu­vo vi­sų dė­me­sio už­ka­ria­vu­si te­le­vi­zi­ja.

R. Ur­ni­kas sa­ko, kad iš se­no­sios „El­nio“ ko­ma­dos jis vie­nin­te­lis li­kęs gy­vas. „Da­bar „El­nio“ tau­rės tur­ny­rus or­ga­ni­zuo­ja, tai ma­ne į juos kaip ko­kią an­tik­va­ri­nę bū­ty­bę kvie­čia“, – juo­kia­si Ro­mual­das.

„Sta­ty­bi­nin­ko“ žai­dė­jų dau­giau li­kę, kar­tais dar su­si­tin­ka, ir ju­bi­lie­jus bu­vo pro­ga pa­si­ma­ty­ti.

Susijusios naujienos