Viena perspektyviausiųjų jaunųjų Lietuvos futbolininkių Anikai Kyžaitei liepą suėjo 18 metų.
Iš Panevėžio kilusiai saugei šie metai itin sėkmingi – ji debiutavo nacionalinėje moterų rinktinėje, pasižymėjo pirmuoju įvarčiu ir buvo pakviesta atstovauti daugkartinėms šalies čempionėms Šiaulių „Gintrai-Universitetui“.
A.Kyžaitė, yra viena iš tų merginų, kurios pažino futbolą berniukų apsuptyje. Lydint sėkmei futbolo aikštėje merginos laukia dar vienas išbandymas, ji – būsima abiturientė. Anika apie ateitį kalba nedrąsiai, tačiau tvirtai žino, kad futbolas padėjo išsiugdyti vertybes ir suformuoti charakterio bruožus.
– Anika, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado futbolas?, – LFF.lt paklausė A. Kyžaitės.
– Visų pirma, dėkoti turiu broliui, kuris mane kaskart pasiimdavo su savimi paspardyti kamuolio. Tai buvo tiesiog kiemo futboliukas su berniukais. Kiek vėliau, vyko tarpmokyklinės futbolo varžybos, kuriose galėjo dalyvauti tiek berniukai, tiek mergaitės. Varžybas organizavo Vaidas Bernatonis, jis pastebėjo mano potencialą, tapo pirmuoju mano treneriu.
Pradėjau rimtai treniruotis būdama devynerių. Buvo labai keista, kuomet sužinojau, kad žaisiu su berniukais, nors žinojau, jog yra ir mergaičių komanda. Tad, prisiminus kyla klausimas „kodėl?“, galbūt mane taip norėjo išbandyti ir patikrinti motyvaciją? Taigi, po vienerių metų praleistų treniruojantis su berniukais galiausiai pradėjau treniruotis su mergaitėmis.
– Ar teko susidurti su nuomone, jog futbolas – ne mergaitėms? Kaip reagavo tėvai į tavo norą žaisti futbolą?
– Manęs niekada nevaržė, galėjau rinktis pati ką noriu veikti. Tam nekliudė net „kreivų kojų“ stereotipas, kuris yra labai paplitęs. Dabar mano šeima yra mano didžiausi fanai, kurie stengiasi atvykti į rungtynes. Nors ir nemėgstu, kai mane stebi artimieji, tačiau esu jiems labai dėkinga už viską.
– Pradėjus žaisti futbolą galbūt atsirado ir komanda, kurią palaikai?
– Niekada nebuvau iš tų, kurie leidžia laiką žiūrint futbolą televizoriaus ekrane, visada mieliau buvo pasiimti pačiai kamuolį ir treniruotis. Žinoma, vėliau tapau savo miesto futbolo komandos fane, galbūt tai irgi padėjo motyvuoti save judėti pirmyn. Dauguma futbolininkių turi savo mėgstamas komandas ir žaidėjus, o aš negaliu išsirinkti. Manau, kad man geriau sekasi žaisti, nei palaikyti vieną ar kitą komandą.
– Nuo pat mažens didžiąją dalį vietos tavo gyvenime užėmė futbolas, ar buvo kitos veiklos, kuri tave traukė?
– Buvau kaip ir visi vaikai – mėgau būti su draugais, daryti tai, ką daro mano bendraamžiai. Niekada nesidomėjau jokia kita veikla tiek, kiek futbolu, o ir noro nebuvo nieko kito išbandyti. Futbolas man – pirmoje vietoje.
– Esi panevėžietė. Kaip atsidūrei „Gintros“ komandoje?
– Iš pradžių mane pakvietė žaisti už „Gintros“ dublerių komandą, kurią sudarė tiek merginos iš Akmenės, tiek iš Šiaulių – tai buvo mišri komanda. Vėliau, pasiūlė prisijungti prie pagrindinės „Gintros“ komandos. Sutikau nei nedvejodama.
Žinojau, kad tai bus visai kitas lygis, juk ši komanda yra Lietuvos čempionė. Be abejo, galėjau pasilikti treniruotis namuose, tačiau, tai būtų buvęs lengviausias kelias, o prisijungus prie „Gintros“ turėjau pasitempti ir įdėti daugiau pastangų treniruojantis. Atsiradus galimybei tobulėti ir išbandyti kažką naujo, nenorėjau praleisti puikios progos.
– Kokie pasikeitimai įvyko prisijungus prie „Gintros“, kaip pavyksta suderinti futbolą ir mokslus?
– Suderinti atstovavimą futbolo klubui ir mokslus išties labai sunku – tuo įsitikinau pavasarį. Pradėjau žaisti ne tik už „Gintrą“, tačiau žaidžiau ir WU-19 rinktinėje, buvau pakviesta atstovauti moterų rinktinei. Buvo labai sunkus ir įtemptas metas. Džiaugiuosi, kad buvau tik 11-oje klasėje ir nereikėjo ruoštis egzaminams.
– Ar jau žinai, ko imsies baigusi mokyklą?
– Taip, idėjų yra, tačiau dar nenoriu apie tai kalbėti garsiai, iš dalies. Nesu visiškai apsisprendusi dėl savo norų. Esu viduryje tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, tad egzaminų rezultatai ko gero nulems, kokias studijas rinksiuosi.
– Dauguma tavo draugų dabar atostogauja arba dirba. Kokia tavo vasara?
– Jau pamiršau, ką reiškia turėti laisvo laiko, kurį galiu skirti poilsiui su šeima ar draugais. Kartais pasiilgstu momentų, kai galiu tiesiog nieko nedaryti. Kita vertus, įspūdžiai, kuriuos patiriu žaisdama futbolą išliks atmintyje ilgai. Be to, tokiu tempu gyvenu ne itin ilgą laiką, man tai nauja patirtis.
– Ar pasitaiko akimirkų, kai norisi viską mesti?
– Manau, kad kiekvienas sportininkas susiduria su tuo ir tai neišvengiama. Būna, sėkmė lydi, kartais ji nusisuka. Niekada nebus taip, kad viskas seksis. Bet tenka persilaužti, negaliu leisti sau pasiduoti.
– Kas įkvepia tokiais momentais?
– Kai mane aplanko tokios mintys, visada grįžtu mintimis į praeitį, galvoju apie tai, kokias galimybes man suteikė buvimas futbolo žaidėja. Tuo pat metu, pagalvoju apie tai, kas aš dabar būčiau, jei būčiau viską metus. Futbolas nėra tik žaidimas, kuris išmoko taisyklingai padaryti perdavimą ar smūgiuoti. Futbolas formuoja asmenybę, suteikia ir gyvenimiškos patirties. Nuėjau toli, todėl nenoriu pasiduoti, norisi siekti kuo geresnių rezultatų ir tai mane motyvuoja.
– Ką galėtum patarti merginoms, dar tik pradedančioms žengti pirmuosius žingsnius futbolo link?
– Numeris vienas – pasitikėjimas savimi. Pirmiausia nebijoti, būti drąsioms ir nepasiduoti. Visi klystame ir iš klaidų mokomės, mūsų pačių padaromos klaidos negali žlugdyti svajonių. Priešingai, tai turi vesti į priekį, skatinti progresą. Turime įrodyti sau, kad esame galingi.
