Ilgametė Lietuvos rinktinės ir Šiaulių „Gintros-Universiteto“ saugė Simona Veličkaitė prieš dvi savaites sužaidė pirmas oficialias rungtynes 2020-aisiais.
Motinystės atostogose keturis mėnesius buvusi šiaulietė sutiko prisijungti prie ŠSG-FA „Šiauliai“ ekipos, kuri per visą šį sezoną nebuvo iškovojusi nei vienos pergalės.
Prisijungus Simonai, jau pirmuoju bandymu ŠSG-FA „Šiaulių“ merginos 1:0 nugalėjo „Utenos Utenį“ bei suteikė sau progą pakilti iš turnyro lentelės dugno. Antrose rungtynėse S. Veličkaitės laukė akistata su klubu, kuriame praleido praktiškai visą savo karjerą.
-„Sugrįžimo jausmas tikrai labai geras. Džiugu, kad ir komandos merginos, ir trenerė Tatjana priėmė labai draugiškai. Žinoma, buvo šiek tiek baimės ir nerimo, kaip seksis sugrįžti į treniruotes ir rungtynes… Vis dėl to, prabėgo nemažai laiko“, – sakė S. Veličkaitė.
-Simona, galbūt, nėra lengva palyginti, bet ar sugrįžimas po gimdymo labai skiriasi nuo sugrįžimo po traumos?
-Tikrai nėra lengva lyginti, tuo labiau, kad niekada neturėjau tokios rimtos traumos, kad iškrisčiau iš treniruočių ir rungtynių proceso ilgiau nei 2 mėnesius. Viskas priklauso dar ir nuo traumos – susižalojus vieną kūno dalį, galima stiprinti kitas. Nėštumo metu viskas yra kitaip.
-Kas buvo sunkiausia ir kas buvo maloniausia pirmoje treniruotėje, pirmose rungtynėse?
-Sunkiausia buvo ir vis dar yra fiziškai. Jaučiasi, kad trūksta pasirengimo po tokios ilgos pertraukos. Visi kiti dalykai teikia malonumą – nuo paprastų apšilimo pratimų iki futbolo žaidimo ar smūgiavimo į vartus. Kaip ir treniruotėse, taip ir pirmose rungtynėse prieš Utenos komandą buvo labai sunku fiziškai, komandos draugėms teko nemažai padirbėti už mane, kadangi kol kas tikrai ne visada visur spėjau.
-Neatrodo, kad paskubėjote su sugrįžimu?
-Savo sugrįžimo neplanavau. Pajutusi, kad jau atsigavo organizmas, jaučiuosi neblogai ir labai pasiilgau futbolo, paklausiau ŠSG-FA „Šiauliai“ trenerės Tatjanos, ar galėčiau laisvu laiku ateiti į treniruotes. Pradėjus sportuoti, sulaukiau pasiūlymo sudalyvauti rungtynėse. Nėra taip, kad visiškai dalyvaučiau treniruočių procese, tačiau kiek pavyksta suderinti laiką su tėčiu, kuris taip pat žaidžia futbolą, tiek treniruojuosi.
-Praėjusį savaitgalį pirmąkart karjeroje susidūrėte su jausmu, kai tenka žaisti prieš „Gintrą“. Koks tas jausmas?
-Žaisti prieš „Gintrą“ sunku, bet įdomu. Keista vieną sezoną mušti įvarčius vilkint „Gintros“ marškinėlius, kitą juos praleisti vilkint jau kitos komandos. Kadangi žaidžiant A lygoje buvau pripratusi daugiau atakuoti, nei gintis, dabar viskas kitaip, teko daugiau gintis nei atakuoti. Man tai tik į naudą, niekada nebuvau stipri atliekant gynybines funkcijas. Dabar galiu tai tobulinti.
-„Gintros“ puslapyje pažymima, kad „nustebinote savo gera forma“. Kaip jums tai pavyko?
-Niekada nepatiko pralaimėti, tai ir žaidžant prieš „Gintrą“ stengiausi nepasiduoti ir kovoti. Negaliu pasakyti, kad esu labai geros formos, bet, galbūt, daugelis galvojo, kad atrodysiu dar blogiau. Džiugu, kad pavyko nustebinti.
-Kaip manote, kiek laiko prireiks tam, kad sugrįžtumėte rinktinę?
-Kol kas tikrai nesu pasiruošusi žaisti prieš elitines Europos komandas, tuo labiau, kad ir dukrytei dar tik 4 mėnesiai, o išvykti į rinktinės stovyklas būtų per daug sudėtinga. Sunku planuoti kada sugrįšiu. Kada treneriai matys, kad esu pasiruošusi, tada ir sulauksiu kvietimo. Manau, kad šiais metais dar ne.
-Kaip įsivaizduojate artimiausius metus?
-Kadangi šiuo metu studijuoju Šiaulių universitete matematikos magistrą II kurse, tai esu susikoncentravusi į motinystę ir mokslus. Kaip ir minėjau, futbolo aikštėje apsilankau laisvu metu, neskubu grįžti pilnu pajėgumu, kadangi tam reikia labai daug laiko ir jėgų. Pavasarį baigus mokslus, paaugus dukrytei galbūt atsiras daugiau laiko, kurį galėsiu skirti futbolui.
Autoriai – Aurimas Budraitis ir Žilvinas Lukošius; fkgintra.lt nuotr.
