Iš Sovietų sąjungos priespaudos ištrūkusi Lietuva dar tik mokėsi savarankiškumo, daug dalykų buvo nauji, daug ką teko statyti nuo nulio. Tuo tarpu futbolas 1998–aisiais jau buvo gerokai atkutęs, bet jo atmaina – salės futbolas – dar tik žengė pirmuosius žingsnius.
Tie pirmieji žingsniai buvo apskričių čempionatai, bet jais viskas ir baigdavosi, o tikrojo čempiono niekas taip ir nesužinodavo. Minėti 1998–ieji buvo kertiniai, kai tuometinio LFF prezidento Vytauto Dirmeikio komanda nusprendė surengti pirmąjį neoficialų Lietuvos čempionatą. Jo nugalėtoju tapo puikiai pažįstamus žaidėjus, tokius kaip Igoris Pankratjevas, Vitalijus Stankevičius ar Audrius Šlekys, turėjęs Kauno „Inkaras“.
Taip prasidėjo „Inkaro“ era. Paskutiniais praėjusio amžiaus metais startavusioje Lietuvos salės futbolo lygoje kauniečiai triumfavo penkerius metus iš eilės.
„Mūsų klubo tradicija buvo kiekvieną žiemą žaisti salėje arba lauke su ledo ritulio vartais. Mes visada žinojome, kad žaidimas mažoje erdvėje suteikia daugiau mąstymo, judesio ir panašiai. Be to, toks žaidimas leisdavo gerai pasiruošti būsimam didžiojo futbolo sezonui.
Kai startavo Lietuvos čempionatas, mes į jį patekome kaip Kauno apskrities nugalėtojai. Pradžia buvo sunki, bet labai įdomi. Itin plati dalyvių geografija, įdomūs varžovai… Įdomūs tada buvo laikai. Taip, mes laimėjome penkis čempionatus iš eilės, tačiau mums niekada nebuvo lengva. Pavyzdžiui, pirmajame čempionate mums į atlapus kibo Panevėžio komanda, kurios kolektyvas buvo labai darnus. Turėjome reikalų su „Nautara“, „Širvinta“ ir Klaipėdos „Argus“ ekipomis.
Daugiau mažiau mūsų visų pajėgumas buvo panašus, tik skyrėmės tuo, kad mes iš visų rinkdavomės stabiliausiai. Ir ne tik į rungtynes, bet ir į treniruotes“, – pasakojo visus pirmuosius savo komandos žingsnius matęs dabartinis „Inkaro“ vadovas Deividas Kalpokas.
Apetitas kauniečiams kilo bevalgant. Lietuvos čempiono vardo nebeužteko, vis labiau norėjosi savo jėgas išbandyti ir tarptautiniame fronte, UEFA futsal Čempionų lygoje. Be to, patiems žaidėjams tai buvo galimybė sugrįžti į didįjį futbolą. Pavyzdžiui, A. Šlekio benefisas ir 33 įvarčiai per sezoną salėje, jam garantavo kontraktą ir vietą startinėje FBK „Kauno“ sudėtyje.
„Lietuvoje tuomet dar niekas nenaudojo „stulpo“ sąvokos. Palikdavome jį vieną prie varžovų vartų ir ten Audriui nebuvo lygių. Jis mušė kiek norėjo ir kada norėjo. Be abejo, pradėjome svajoti apie Čempionų lygą. 2001 metų lapkritį ta svajonė išsipildė. Išvykome į Kroatiją ir keturių komandų („Split 1700“ (Kroatija), Minsko „Simurg“ (Baltarusija), „Doukas School“ (Graikija) ir Kauno „Inkaras“) turnyre užėmėme antrą vietą. Gaila, bet tuomet į kitą etapą patekdavo tik grupės nugalėtojai“, – prisiminimais dalinosi D.Kalpokas.
Po penkerių čempioniškų metų „Inkaras“ nusileido kitai Kauno komandai „Nautarai“, o dar po metų išnyko iš salės futbolo žemėlapio. Po „Nautaros“ triumfo, kitąmet stipriausia Lietuvos salės futbolo komanda buvo Mažeikių „Nafta“, o dar po metų prasidėjo „Nautaros“ era. Kaip ir „Inkaras“, „Nautara“ nepralenkiama buvo penkerius metus iš eilės.
„Tuo metu buvome geriausi surinkti salės futbolo žaidėjai. Visi žinojome, ką kiekvienas gali, buvo geras tarpusavio ryšys, vienas kitą suprasdavome iš pusės žvilgsnio“, – sakė tuometinis „Nautaros“ atstovas Marius Bezykornovas.
Antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetis buvo kitoks. Vieno ryškaus flagmano Lietuva neturėjo, o apginti titulo iki 2018 metų nesugebėjo niekas. Čempionais tapo Vilniaus „Bekentas“, Kauno „Nautara“, Radviliškio „Lokomotyvas“, Kauno „Inkaras“, Panevėžio „Baltija“ ir Kauno „Vytis“.
Pastarasis po metų apgynė titulą ir tapo trečiąja Kauno komanda, kuri per visą salės futbolo istoriją sugebėjo sukurti savo erą.
Nepaisant to, kad ji tęsiasi jau penkerius metus, pati komanda jau sugebėjo pasikeisti iš esmės. Iš pradžių futbolininkų iš Brazilijos pagrindu komandą statę kauniečiai prieš metus pakeitė strategiją, o brazilus pakeitė Lietuvos rinktinės kandidatai.
„Mūsų sėkmė atėjo su pirmaisiais iš Brazilijos atvykusiais legionieriais, kurie mums parodė visiškai kitokį salės futbolą. Tikrą salės futbolą, kokio lietuviai iki tol nebuvo matę. Išbandę šį metodą, pakeitėme strategiją. Kadangi esame ieškojimų kelyje, manau, kad tai yra visiškai normalu.
Iš kiekvieno sezono pasiimame know how, kuris leidžia nesustoti ir toliau tobulėti. Aš tikrai neatmetu galimybės, kad kitąmet ar po dvejų metų „Vytį“ pamatysime visai kitokį. Netgi ne taip – aš galiu garantuoti, kad pateiksime dar ne vieną staigmeną“, – sakė „Vyčio“ vadovas Darius Gurskis.
Įspūdingi „Vyčio“ pasiekimai buvo įvertinti ir UEFA – praėjusių metų pabaigoje komanda visų Europos komandų reitinge palypėjo iki rekordinio trylikto laiptelio. Tokiu pasiekimu negali pasigirti jokia kita Lietuvos ekipa.
Tol, kol „Vytis“ renka pergales nacionalinėse pirmenybėse, FIFA dar 2019–aisiais paskelbė, kad būsimasis pasaulio čempionatas vyks mūsų šalyje. Tokio įvertinimo per pastaruosius 24 metus nesulaukė jokia kita Europos valstybė.
„Mes labai džiaugiamės, kad galime pasveikinti daugiau nei po dvidešimties metų vėl Europos žemyne vyksiantį FIFA Futsal pasaulio čempionatą ir ypač džiaugiamės galėdami jį surengti Lietuvoje.
Neabejoju, kad aistringai mylinti uždarų patalpų sportą ir turinti didelę tarptautinių renginių patirtį, jūsų šalis ir čempionatą organizuojantis komitetas pasinaudos proga tinkamai surengti pirmąjį FIFA renginį Lietuvoje“, – tik paaiškėjus čempionato vietai sakė FIFA turnyrų vadovas Jaime Yarza.
„Tokio aukšto lygio renginys yra svarbus visai valstybei, todėl tik bendrų pastangų dėka galėsime sklandžiai jam pasirengti. Džiaugiuosi, kad ir šalies, ir miestų vadovai supranta šio čempionato mastą bei svarbą ir tai leidžia tikėtis, kad Lietuva surengs gražią futbolo šventę iš viso pasaulio atvykusiems sportininkams ir sirgaliams“, – daugiau nei prieš metus pažymėjo turnyrą organizuojančios Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.
Visgi futbolo šventės dar teks palaukti – dėl COVID–19 pandemijos buvo priimtas sprendimas turnyrą nukelti ir jį surengti jau šių metų rudenį.
