Rygoje šiemet ne kartą stovyklavusi Lietuvos merginų (iki 17 metų, WU17) rinktinė Latvijos sostinėje turi vieną žinomą gerbėją. Tai su Vilniaus „Žalgiriu“ daugybę trofėjų iškovojęs treneris Valdas Dambrauskas.
Nuo žiemos Rygos FS (RFS) klube dirbantis Valdas Dambrauskas pasitaikius galimybei stebėjo merginų rungtynes, o taip pat negaili patarimų WU17 rinktinės trenerių štabui. Jaunesnius kolegas jis sutiko ir po RFS komandos laimėtų rungtynių Latvijos lygos taurės pusfinalyje.
„Esu pažįstamas su merginų rinktinės treneriais Ieva Kibirkštimi, Mantu Tamulioniu, Kotryna Kulbyte. Malonu matyti tokius jaunus trenerius, kurie gavo savo pirmą didesnį šansą užsikabinti futbolo pasaulyje ir yra pilni entuziazmo. Pamenu, jog ne taip seniai pats toks buvau“, – šypsojosi V. Dambrauskas.
– Ką manote apie artėjantį merginų čempionatą ir moterų futbolą Lietuvoje?, – paklausėme trenerio.
– Nors nesu išsamiai susipažinęs su moterų futbolu, man tiesiog malonu, kad yra moterų ir merginų, kurios domisi šia sporto šaka. Žinau, kaip nelengva Lietuvoje sukviesti berniukus į treniruotes ir juos išlaikyti. Todėl smagu, kad mergaitės žaidžia futbolą.
Būsimas Europos merginų čempionatas Lietuvoje svarbus futbolo populiarinimui, futbolo kultūros skatinimui. Mano manymu, taip pat svarbu, koks palikimas bus po jo. Klaida būtų galvoti, jog po čempionato galime tiesiog grįžti į tą patį kelią, kuriuo ėjome iki tol. Iš tokių čempionatų svarbu pasiimti kuo daugiau naudos ateičiai.
– Kokį įspūdį palieka mūsų WU17 rinktinė, jos progresas?
– Daug rungtynių nemačiau – paskutinį kartą vasarį turėjau galimybę stebėti dvikovą su savojo RFS klubo moterų komanda. Tačiau kai dirbau Vilniaus „Žalgiryje“, neretai prasilenkdavome „Sportimos“ manieže – merginų treniruotės vykdavo prieš arba po mūsų. Susidariau įspūdį, jog rinktinėje yra įdomių, talentingų merginų. Manau, bent kelios merginos tikrai nepasimestų to paties amžiaus berniukų komandose.
Vis dėlto labiausiai krito į akis komandos emocinis fonas. Nesu tikras, kas tai lemia, bet neabejoju, kad yra didelis trenerių indėlis. Tokios komandinės dvasios galėtų pavydėti daugelis mūsų komandų. Matosi, kaip merginos viena kitą palaiko, ir kad treneriai daug dirba ta linkme.
– Kaip ir Ieva Kibirkštis, trenerio amato pradėjote mokytis Vakaruose, ir tik vėliau, gana jauno amžiaus, pradėjote karjerą Lietuvoje. Su trenere atrandate nemažai bendrų temų?
– Taip, esame ne kartą diskutavę apie futbolą, skirtingus metodus, mokyklas. Buvo įdomu iš jos išgirsti apie futbolo ypatumus Kanadoje, JAV. Nepaisant jauno amžiaus, Ieva turi tokios patirties, kokios neturime mes. Bet labiausiai išsiskiria tai, kad ji atvyko iš kiek kitokios kultūrinės aplinkos. Ji labai pasitikinti savimi, pilna sveiko pozityvumo, energijos. Manau, kad tai persiduoda ir komandai. Tai labai naudinga, savotiška Dievo dovana.
Taip pat matosi, kad trenerė pasitiki savo asistentais, gerai pasiskirsto funkcijomis. Nepaisant to, kad trenerių štabe nėra didelės patirties, matosi jaunatviškas maksimalizmas ieškoti naujų idėjų, nuolat žengti tą papildomą žingsnį. Tas mūsų futbolui labai sveika. Manau, kad Ievos atėjimas į Lietuvos futbolą yra labai teigiamas žingsnis ir palinkėčiau, kad tęstusi ilgai. Merginoms labai pasisekė, kad turi tokią trenerę.
– Kaip vertinate moterų futbolo, kaip žaidimo, evoliuciją? Kaip Jūsų nuomone, sekasi kolegėms trenerėms įsitvirtinti šioje sporto šakoje?
– Vertinant pagal matytas paskutinio Europos čempionato rungtynes, manau, kad techniniu ir taktiniu lygiu moterų futbolas jau mažai skiriasi nuo vyrų. Vienintelis dalykas, kuris užkliūna – tai vartininkių žaidimas, nes tai pozicija, kurioje vis tik labai svarbūs fiziniai duomenys. Kaip gerai bebūtų pasiruošusi vartininkė, jai sudėtingiau nei vyrams apginti tokio pat dydžio vartus. Pagrindinis skirtumas – fiziologinis.
Tačiau apskritai nematau dėl ko futbolas galėtų būti netinkamas moterims. Juk moterys taip pat dalyvauja kovose be taisyklių boksuojasi, taip pat žaidžia regbį. Palyginus su šiomis sporto šakomis – futbolas tarsi nekaltas žaidimas. Ir žinoma, futbolas juk populiariausia pasaulyje sporto šaka.
Kalbant apie treneres, jau matėme, jog iki pasaulio čempionato, olimpinių žaidynių aukso JAV futbolininkes atvedė moterys, Europos čempiones olandes treniravo moteris. Pamažu moterų daugėja ir vyrų futbolo komandose. Manau, jog, jei žmogus myli savo darbą, visas jam atsiduoda, mokosi, turi reikiamą kvalifikaciją ir kompetenciją – nėra svarbu, ar tai vyras, ar moteris. Jei kalbėtume apie Ievą Kibirkštį – ji visas šias minėtas grafas užpildo.
