Lietuvos futbolo federacijos veikloje tikrai netrūksta įdomių nutikimų, ir nors Vaidotas Zajarskas dirba organizacijoje kiek mažiau nei dvejus metus, LFF futbolo vystymo departamento vadovės pavaduotojas savo darbe jau spėjo sukaupti nemažai įdomių istorijų.
Pradėjęs savo karjerą komunikacijos departamente, Vaidotas sugebėjo realizuoti savo aistrą sporto vadybai ir dabar reikšmingai prisidėti prie organizacinių darbų. Kviečiame sužinoti daugiau apie Vaidoto darbą, patiriamus iššūkius bei jo turimą LFF ateities viziją.
– Vaidotai, papasakokite, koks buvo Jūsų karjeros kelias, kas ir kada Jus atvedė į Lietuvos futbolo federaciją.
– Lietuvos futbolo federacijoje pradėjau dirbti prieš beveik dvejus metus, kai dabartinis LFF Prezidentas Edgaras Stankevičius pakvietė prisijungti prie komandos. Jis neblogai pažinojo mane, mano stipriąsias ir silpnąsias puses, aš taip pat pažinojau jį, mačiau jo ambicijas ir užsidegimą, norą padaryti maksimumą bei siekti užsibrėžtų tikslų. Lengvai radome bendrą kalbą.
Iš pradžių dirbau komunikacijos departamente, tačiau kurį laiką galvoje sukosi mintys apie sporto vadybą, nes prieš porą metų baigiau sporto vadybos magistro studijas. Taigi, dabar džiaugiuosi tuo, jog jau daugiau nei metus dirbu futbolo vystymo departamente.
– Už ką esate atsakingas Jūs pats ir Jūsų vadovaujamas departamentas?
– Departamento veiklos spektras labai platus: klubų licencijavimas, žaidėjų ir komandų registracija, vietinių ir užsienio žaidėjų perėjimai, čempionatų nuostatų rengimas, įvairaus amžiaus rinktinių stovyklų organizavimas, tarptautinių rungtynių organizavimas ir vykdymas, kita.
Mano darbo profilis taip pat platus, bet labiausiai galima išskirti tarptautinių turnyrų, varžybų organizavimą. Lietuvos futbolo federacijos taurės ir Supertaurės organizavimą bei vykdymą. Be to, nuo praėjusių metu užimu ir „Optibet A lygos“ direktoriaus pareigas.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Mano darbo dienas galima susiskirstyti į dvi rūšis. Diena, kai nevyksta futbolo rungtynės ir diena, kai vyksta rungtynės ar turnyras. „Dienoje be futbolo“ daugiau laiko užima įvairių dokumentų ruošimas, bendravimas su būsimų turnyrų dalyvių atstovais, UEFA delegatais ir oficialiais asmenimis, Lietuvos tarnybomis, kurių pagalbos reikės vykdant atitinkamo rango varžybas.
Dienos, kai su kolegomis turime vykdyti rungtynes, turi tikrai didelį tempą, informacijos srautą, daug nenumatytų ir nesuplanuojamų situacijų, kurias reikia spręsti čia ir dabar. Vis dėlto tai ir yra smagiausia šio darbo dalis.
– Kas Jums pačiam įdomiausia darbe, varžybų organizavime?
– Kaip ir minėjau, smagiausia yra rungtynių diena, kai nuo ryto pats jauti lengvą įtampėlę, nors ant vejos žengti reikės ne tau. Tačiau norisi viską atlikti maksimaliai gerai iš organizacinės pusės, kad nei svečių, nei mūsų rinktinės atstovai neturėtų priekaištų. Svarbiausia, kad priekaištų neturėtum pats sau. Būtum ramus, kad viską darei maksimaliai iš savo pusės, o jei pasitaikė klaidų, tas pamokas nusinešti į ateities turnyrus.
– Kaip manote, kokių savybių reikia, norint dirbti tokį darbą, kokį dirbate Jūs?
– Sunku išskirti vieną ar kelias savybes, bet svarbiausia turbūt yra komunikabilumas, punktualumas, atsakingumas, gebėjimas planuoti darbus ir suvaldyti stresą įtemptose situacijose.
– Papasakokite įdomiausią, kurioziškiausią istoriją iš savo darbo LFF.
– Vienas labiausiai įstrigusių momentų nebuvo labai linksmas tuo metu, kai vyko tie įvykiai. Tačiau dabar peržiūrint vaizdo įrašus ar nuotraukas jau yra linksmiau. Praėjusiais metais į Lietuvą atvyko Turkijos vyrų rinktinė, ji atkeliavo žaisti Tautų lygos rungtynių Vilniuje. Pasitikus turkus oro uoste, jų apsaugos vadas pareiškė, kad komandos žaidėjai, treneriai ir personalas neis iki jų laukiančio autobuso 50 metrų, o autobusas privalo privažiuoti prie tam tikros specifinės oro uosto vietos arčiau išėjimo. Bėda ta, kad ta vieta buvo užtverta pakeliamu atitvaru, kurio oro uostas jau kurį laiką nenaudoja ir jis šiuo metu neveikia. Vienintelė galimybė – kviesti meistrus, kad jie išardytų atitvarą, jį nuimtų ir autobusas galėtų privažiuoti prie reikiamos vietos.
Po ilgų diskusijų su oro uosto administracija, pavyko susitarti, kad darbuotojai išardys atitvarą. Policijai sustabdžius eismą, autobusas sudėtingai, tačiau prisiparkavo į reikiamą vietą. Tik tada komandos atstovai sulipo į autobusą ir su policijos palyda išvyko į viešbutį.
Dabar šį įvykį prisimenu šiek tiek su šypsena, tačiau tą sekmadienį šypsenų nebuvo visai.
– Kaip apibūdintumėte federacijos komandą?
– Federacijos komandą apibūdinčiau kaip labai dinamišką, mokančią spręsti iškilusias problemas greitai ir efektyviai.
– O kaip Lietuvos futbolo federaciją matote ateityje?
– Manau, kad ši organizacija turi dar daug potencialo ir su naujuoju Prezidentu Edgaru Stankevičiumi dės didelius žingsnius į priekį. Idėjų ir minčių yra tikrai nemažai, infrastruktūra taip pat gerėja, galimybės auga, todėl tai reikia maksimaliai išnaudoti – pritraukti kuo daugiau tarptautinių renginių į Lietuvą bei kelti vietinių čempionatų lygį.
– Ar pats mėgstate žaisti futbolą?
– Taip, be abejonės. Nors vaikystėje sporto mokykloje žaidžiau rankinį, tačiau futbolas visą laiką buvo tarp trijų mėgstamiausių sporto šakų. Visos vasaros būdavo skirtos šiam sportui. Patys prižiūrėdavome aikštelę, vartų tinklus ir net organizuodavome jaunimo turnyrus.
– Papasakokite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Laisvalaikis dažniausiai būnama skiriamas šeimai ir vaikams, o aktyvų laisvalaikį šiuo metu esu apleidęs. Bet atšilus orams vėl sėsiu ant dviračio, taip pat norėtųsi grįžti į teniso kortą ir, žinoma, dažniau su kolegomis ir draugais išbėgti į futbolo aikštę.
