Futbole yra posakis, kad geras vartininkas – pusė komandos. Už vartininkų šešėlyje neretai lieka dar kita tos pusės dalis – šios srities specialistai, vartininkų treneriai. Perspektyvius Lietuvos vartininkus ir vartininkes vaikinų jaunimo (U-21) rinktinėje ir merginų (U-17) rinktinėse prižiūri anksčiau keliose Vilniaus klubuose vartus gynęs Mantas Tamulionis.
28 metų treneris pastaruoju metu daugiausiai savo energijos perduoda ruošiant vartų gynybą Europos merginų (WU-17) čempionato finaliniame etape, kur mūsų futbolininkių laukia akistatos su elitinėmis žemyno komandomis.
Pažintis su treneriu – WU17.lt svetainės interviu.
– Kaip ir kur pradėjote žaisti, koks buvo Jūsų kelias futbole?, – paklausėme M. Tamulionio.
– Esu kilęs iš Kauno, tačiau nuo 12 metų persikėliau į Vilnių. Tuomet ir pradėjau lankyti futbolą – atėjau, nes lankė ir klasės draugas. Iškart stojau į vartus – į pirmą treniruotę atėjau su pirštinėmis. Jau nuo vaikystės buvo noras stovėti vartuose. Kompiuteriniuose žaidimuose patiko tas žaidimo elementas, kuomet reikia atmušti smūgius.
Treniravausi Vilniaus futbolo mokykloje pas Gediminą Paberžį. Po kiek laiko atsidūrėme FC „Vilnius“ klubo sistemoje. Labai trumpai teko galimybė treniruotis ir kartu su dabartiniu Brazilijos rinktinės bei FC „Barcelona“ saugu Paulinho. Mus, vartininkus, treniravo žinomas buvęs vartininkas Vincas Kateiva.
Kai man buvo apie 17, gavau šansą žaisti A lygoje, sužaidžiau dešimt rungtynių, įgavau patirties. Po FC „Vilniaus“ griūties kartu su treneriu G. Paberžiu perėjome į „Vėtrą“. Ten prabuvau pusantrų metų ir klubas taip pat sugriuvo. Kuomet Pirmoje lygoje prisikėlė Vilniaus „Žalgiris“. Patiko atmosfera komandoje, ištikimi aistruoliai ir, žinoma, galimybė būti garsiojo „Žalgirio“ dalimi.
Kitąmet į „Žalgirį“ atėjo nauja vadovybė, klubas grįžo į A lygą, o aš padariau didžiausią klaidą – išvažiavau į Kauną, žaisti už tuometinę „LKKA-Teledemą“. Ten po pusės sezono nutariau baigti karjerą. Viskas ėjosi žemyn, stigo motyvacijos toliau sportuoti. Grįžau į Vilnių, metus dirbau su futbolu tiesiogiai nesusijusį darbą.
– Kurie pasaulio vartininkai Jūsų favoritai?
– Vaikystėje įspūdį paliko Danijos rinktinės ir „Manchester United“ vartininkas Peteris Schmeichelis. Tiesa, kai pradėjau lankyti futbolą, jo karjera jau baigėsi. Vėliau labai imponavo ir Italijos rinktinės vartų sargas Gianluigi Buffonas.
Dabar tokių favoritų neturiu – į visus žiūriu per savo prizmę, per tam tikrus žaidimo elementus – kas puikiai žaidžia kojomis, kas išeidamas iš vartų ir panašiai.
Labai patinka vartininkų emocijos, energija. To kažkiek pasigendu Lietuvoje. Mes auklėjami būti konservatyviais, nerodyti emocijų. Stengiuosi tai pakeisti.
– Kaip atsidūrėte trenerio vaidmenyje?
– Supratau, kad be futbolo neišeis. Kartą Algimantas Liubinskas jaunesnysis pakvietė treniruoti mergaites Vilniaus FM, nuo to ir pradėjau. Vėliau su G. Paberžiu treniravau vaikinus. Toks darbas patiko nuo pradžių. Analizuoti mėgdavau dar nuo to laiko kai žaidžiau. Bet kai pradėjau treniruoti, supratau, kodėl anksčiau nesužaisdavau, kur neteisingai treniravausi, ko nepadariau ar neišmokau, kodėl, vaizdžiai sakant, neišplaukiau į didesnius futbolo vandenis.
Toliau pusantrų metų dirbau Baltijos futbolo akademijoje su vartininkais. Ten neužsibuvau, persikėliau į „Žalgirietį“. Apie metus dirbau ir su aikštės žaidėjais, buvo įdomi patirtis, vėliau ėmiausi darbo su vartininkais.
– Vartininkų trenerių Lietuvoje kol kas nėra daug. Iš ko daugiausiai mokėtes pats?
– Daug išmokau iš Justino Gasiūno, kuris dabar dirba Anglijoje, „Brighton“ klubo akademijoje. Jei ne jis, daug dalykų būčiau nepastebėjęs, praleidęs. Justinas visuomet neatsakydavo tik taip ar ne, o užduodavo ir kitą klausimą, nuolat vertė mąstyti kodėl. Ir dabar dažnai pabendraujame. Jam iš vartininkų trenerių esu labiausiai dėkingas. Daug padėjo Audrius Paškevičius, taip pat Valdas Dambrauskas. Turėjome daug seminarų kartu. Iš jo labiausiai išmokau profesionalumo.
– Kaip atsidūrėte moterų futbole ir WU17 rinktinėje?
– Pirmiausia pakvietė moterų futbolo asociacijos atstovė Vilma Zurzė. Buvome pažįstami nuo anksčiau, kuomet lankiau UEFA B licencijos kursus. Po kelių metų pasiūlė prisijungti prie moterų rinktinės dirbti su vartininkėmis. Tuomet vykau į Italiją, Moldovą. Dalyvavau keliose stovyklose ir su moterų futbolu susipažinau artimiau.
Prisijungti prie WU17 rinktinės įkalbėjo Kotryna Kulbytė. Iš pradžių abejojau, ar pavyks suderinti su kitais darbais. Dabar džiaugiuosi, kad persigalvojau, būčiau daug praradęs.
– Koks yra WU17 rinktinės trenerių štabas Jūsų akimis?
– Manau, kad nuo praėjusios vasaros pradėjome dideliais žingsniais judėti į priekį. Ypač, kai prisijungė fizinio rengimo treneris, į Lietuvą persikėlė vyriausioji trenerė Ieva Kibirkštis. Manau, kad turime trenerių štabą tokį, kokį reikia – nei daugiau, nei mažiau. Visi turime savo pareigas, esame savo srities profesionalai.
Galbūt pasirodys labai skambu, bet manau, kad Ieva viena perspektyviausių trenerių Europoje. Jos labai platus mastymas – tiek apie žaidėjus, tiek apie personalą ir visą aplinkui. Žinoma, tarpusavyje būna ir aštrių pokalbių, diskutuojame dėl daug dalykų. Nebijome būti kritikuojami ir tai, manau, yra labai gerai. Auginamės storą odą. Tiesiai kalbame, jei kas nepatinka. Kaip treneris nuolat turi apsiginti, argumentuoti savo sprendimus. Kartais po to pats susimąstai, kodėl tai darai. Tai verčia nuolat būti aktyviam. Mokome žaidėjas, kad jie suprastų ką daro ir kodėl tai daro.
– Kokios Jūsų funkcijos šioje komandoje?
– Esu pirmiausia vartininkų, o tuo pačiu – ir gynybos treneris. Manau, kad vartininkas nėra tik atskiras vienetas, viskas labai susiję su gynėjų grandimi, tai kaip ir neatskiriama. Treniruočių metu dirbu apie pusvalandį su vartininkėmis, po to jungiamės į bendrą komandinį darbą.
Pagrindinė mano atsakomybė būna vartininkių žaidimas, taip pat standartinės padėtys, analizuoti kaip ginamės, kaip varžovės atakuoja, stebėti kur jos stiprios, gali būti pavojingos, kaip žaidžia varžovių vartininkė, kur jos silpnos vietos. Pavyzdžiui, jei silpniau žaidžia išeinant iš vartų, sieksime daugiau perdavimų iš kraštų ir t.t. Kiekvieną dieną analizuojame savo treniruotes, rungtynes.
– Kokios darbo su vartininkėmis subtilybės šioje komandoje? Finaliniame etape liks dvi vartininkės, bet daugiausiai dirbote su trimis – apibūdinkite jas.
– Kaip asmenybės ir vartininkės jos labai skirtingos. Kiekviena turi savo charakterį, stiprių ir silpnų pusių. Kalbant pusiau juokais, jei visas tris sulipdytume, turėtume puikią vartininkę. Su visomis reikia dirbti ir kartu, ir individualiai. Vienai galbūt nereikia daug kalbėti, kitai reikia užduoti daugiau klausimų. Daug dirbame su psichologine puse ir tas jaučiasi. Paskutinėmis savaitėmis prieš finalinį etapą daug techninių dalykų nebeišmoksi, svarbu pasiruošti psichologiškai, pasitikėti savo jėgomis.
Monika Bačkieriūtė sumani ir imli žaidėja, visuomet užduoda daug klausimų, domisi, labai greitai tobulėja ir rodo didelį norą.
Meda Šeškutė yra jaunesnė už komandos drauges, bet yra talentinga, turi gerus fizinius, techninius duomenis, Ji labiau remiasi instinktais, tačiau yra universali sugeba žaisti aikštėje, toli išmušti kamuolį. Meda treniruojasi su bendraamžiais vaikinais, ten jokių nuolaidų negauna, bet su tuo susitvarko ir tai skatina ją sparčiai tobulėti.
Dominyka Vaiginytė protinga žaidėja, nuolat domisi ir užduoda gerus klausimus, greitai priima naujus dalykus. Tiesa, jai tam tikrais epizodais trūksta susitelkimo, vadinamos koncentracijos.
Visos trys vartininkės vieną kitą palaiko, dėl to problemų nėra. Apskritai merginų komandoje tarpusavio palaikymas didžiulis, jos labiau reiškia emocijas. Tą rečiau pastebiu vaikinų futbole.
– Kokią nuomonę turėjote apie moterų futbolą prieš ateidamas, ar ji keitėsi?
– Anksčiau galvojau, jog skirtumai nuo vyrų futbolo labai dideli. Pamenu, kaip mūsų komanda žaidė prieš Europos čempionę Vokietiją pasiruošimo turnyre. Jos žaidė tarsi panašaus amžiaus vaikinai. Greitis, sprendimai – viskas buvo daugmaž vienodai.
Galbūt merginoms kartais trūksta drąsos, pasitikėjimo, lyg negalėtų būti tokios kaip vaikinai. Tuo, kurie tuo abejoja, kviečiu atvykti į finalinio etapo rungtynes ir pažiūrėti.
– Daug Lietuvos vartininkų žaidžia pajėgiuose užsienio klubuose, šioje pozicijoje pasirinkimo dažniausiai netrūksta. Kokios priežastys, Jūsų nuomone, tai lemia?
– Turime stiprias tradicijas iš anksčiau, daug gerų vartininkų pavyzdžių – kaip Gintaras Staučė ar Žydrūnas Karčemarskas. Taip pat buvo stiprių trenerių. Galbūt prisideda ir tai, kad mūsų vartininkams tenka nemažai darbo. Kai turi daug rungtynių su tokia praktika, esi priverstas adaptuotis ir tobulėti.
– Kokia situacija su vartininkėmis moterų futbole, ar šioje srityje turime trenerių moterų?
– Moterų rinktinėje turime puikią vartininkę Gretą Kaselytę. Išvykusi į Italiją ji ženkliai patobulėjo ir yra geras pavyzdys. Jaunimo rinktinėse taip pat turime perspektyvių vartininkių. Atsiranda ir vartininkių trenerių moterų. Greta pradeda dirbti Šiauliuose, Vilniuje – Aistė Griciūtė. Jos kaupia patirtį ir manau, kad vartininkių rengimas po truputį žengia į priekį.
– Komandai įprastai keliamas tikslas laimėti, o koks būna keliamas tikslas vartininkams? Tik nepraleisti? Kaip į tai žvelgiate?
– Vartininkui, žinoma, geriausia švieslentėje prie praleistų įvarčių grafos yra nulis, net jeigu kitoje pusėje irgi yra nulis. Net jeigu vartininkė čempionato metu žaistų ne taip gerai, bet būtų „sausi“ vartai, po rungtynių būčiau patenkintas tuo, kad visos kitos komandos narės padarė savo darbą tinkamai.
Žinoma, pasiruošimo etape nesu patenkintas, jei ir įvarčių nepraleidome, bet klaidų milijonas. Prieš kiekvienas rungtynes vartininkėms iškeliame tikslus ir jei juos įvykdo, visuomet malonu. Pavyzdžiui, šiemet kartą rungtynėms iškelėme tikslus atlikti tam tikrus veiksmus ir vėliau mačiau, jog tie veiksmai netgi sukūrė pavojingas atakas prie varžovų vartų. Tai reiškia, jog žaidėjos priima, ką sakai ir sutinka. Tuomet yra kuo džiaugtis.
